Ilgesys

Pasiilgau,kad net skauda,
Kad net ašaros pačios byra.
Sunku negalvoti.
Nors,kai negalvoju - neskauda.
Tada atrodo,kad aš viena
ir tavęs net nėra.
Kartais pagalvoju,
kad gal taip būtų ir geriau,bet myliu.
Paleisti nenoriu. Skauda laikyti.
Ir susitikti negalime kas rytą...
O susitikus skauda dar labiau
Ir išsiskirt kas kartą vis sunkiau.

* * *

Vėl ilgesys pulsuoja kūne
Lyg niekada negyjanti širdies žaizda.
Ir tvinksi ji, ir pūva,
Ir mintys skauda kas kartą vis labiau.

Bet aš žinau, kad laukti verta!
Kad skausmas su palietimu išblės.
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą
Juk lūpos mūsų meiliai susilies.

Žaidžiau spalvom, gyvenimais,
Sako, kad kartais bent truputį galima.
Aš juk tik norėjau atrast kažką nepaprasto,
O vos radus - sumurkė širdis, neiškentė.
Tada padėjau tašką, o po jo - save,
Galiausiai ir mus kartu, tave...
Nuo šios akimirkos viskas vėl kitaip bus,
Nes gyvenimo upės bangos sraunios tolyn neš mus,
O aistros verpetai įsuks kūnus karštus
Ir nepaleis, net jei bandytum nuversti kalnus.

Visada norisi geriau, nei būna

Visada norisi geriau, nei būna,
Ypač kai viduje širdis, atrodo, pūva.
Kai žaidi žaidimą paslėptom kortom
Belieka eiti ir skandintis už borto,
Palikti pasaulį pro atvirą langą...
Bet kas per nesąmonės tau į galvą šauna!?
Žudytis dėl meilės,
Ar dėl nelemto stygiaus laimės?
Atsigauk, vaikuti, išsiblaivyk nesvaigęs...
Gal jau laikas liautis šį žaidimą žaidus?
Atvertęs kortas padėk jas ant stalo
Ir traukis ne iš gyvenimo,
O nuo šio prakeikto lošimo stalo.

Meilė - nelyginant smurtas

Meilė - nelyginant smurtas -
Naujai sukurtas keistas burtas
žaismingom spalvom perteiktas nuodas,
Kai širdį atveri ir lieki it nuogas.

Bet ne, tai nėra blogai -
Save dažnai interpretuot - gerai,
O nuodydamas širdį netikra meile
Galiausiai atrasi ir savą vietą po saule.

Šaltis

Pramerkiu akis.
Paskutinė akimirka, kurią prisimenu, buvo ta, kai sėdėjau už automobilio vairo.
To pačio automobilio, kurio viduje dabar esu įkalinta.
„Skausmas.“
Begalinis skausmas šone ir kojose, ūžimas galvoje.
Jis.
„Kur Jis?“
Ne... Stiklas išdužęs ir kruvinas...
„Tai jo kraujas.
Kur mano rankinė? Rankinė... Štai.“
Sunkiai nulaikydama ranką, sugriebusi už rankenos prisitraukiu ją prie savęs ir rodos naudodama mažus energijos likučius atsegu ją ir išsiimu piniginę.
„Piniginė... Kur telefonas? Reikia greitosios... Jam blogai...“
Bandau rankinėje ieškoti mobiliojo, bet atlikusi kažkokį nerangų jausmą nustumiu rankinę ir nebegaliu jos pasiekti.
„Negaliu Jam padėti...“
Naudodama savo energijos rezervus suspaudžiu piniginę rankoje.
„Šalta... Šiuose laukuose velniškai šalta...“
-Atsiprašau... - suveblenu išnaudodama savo paskutinį iškvėpimą.

Mergaitė su sulūžusia šypsena

Ji buvo kitokia. Mergaitė su sulūžusia šypsena.
Kodėl? Ji nesišypsojo. Ji tokia tapo po to,kai jis ją paliko. Ji mylėjo jį,bet tai jam buvo nė motais. Jis norėjo ne jos proto ar jausmų,o kūno. Tik kūno,kurį gavęs išmetė mergaitę,kaip sena,jau pabodusį žaislą šiukšliadėžen. Ji daugiau nesišypsojo,nes nerado nieko,kas leistų jai šypsotis taip,kaip ji šypsojos būdama su juo. Ji verkė,nes žinojo,kad jis taip ir nebuvo bei nebus jos.
Sakai,kad tokiu atveju jis nevertas jos ir jos ašarų? Klysti. Jai jis vertas viso to ir dar daugiau. Vien dėl to,kad ji mylėjo jį.

Šaukiu į žvaigždes

Šiąnakt aš vėl šaukiu į žvaigždes -
Žadėjo Tave jos parvest.
Privalo jos pažadą pildyt,
Tad laukiu, skaitau minutes.

Prašvitus, matau, grįžta Jis:
Žingsnius sunkiai žengia pakrantėj.
Tylus, prašmatnus neregys,
Kuris man padėjo nelaimėj.

Tik draugai

Vieną vakarą kalbam telefonu,pasakojamės ką veiksim kitą dieną ir panašiai. Mano mokykloje sekančią dieną turėjo vykti diskoteka. Jis nutilo,o aš kuisdamasi spintoje garsiai galvojau ką rengtis.
-Į diskoteką? - paklausė jis.
-Ne,šiaip. Nespėsiu diskotekon,reikalų daug ir panašiai.
Kurį laiką jis patylėjo,o aš toliau sau vapėjau.
-Žinai,nenorėčiau,kad susirastum vaikiną..
Tai mane kiek nustebino,bet pamaniau,kad dėl to,jog nebegalėtumėm taip atvirai bendrauti,bet visgi paklausiau "kodėl?"
-Nes pradėjai patikti labiau nei draugė.
Šito nesitikėjau. Pasimečiau,galvoje viskas susimaišė,rodės,nėra tinkamų žodžių,kad atsakyti jam.
-O gal klystu. Nežinau.. Bet prisirišau.
Jaučiau šypseną jo balse.
-Aš irgi. - pratariau nusišypsojus.

Pavydas

-Pyksti? - atsidusau.
-Gal.
-Kodėl?
-Jis su tavim flirtuoja. - suniurzgėjo.
-Pavydi?
-Pykstu.
-Nepyk.
Kiek patylėjau,o tada tęsiau:
-Man ne jis patinka. Man patinki Tu.
Jis menkai šyptelėjo.
-Ir net nemanyk,kad taip lengvai tave paleisiu. Tu per daug žinai. - nusijuokiau apkabindama jį.
-Kvaila priežastis nepaleisti. - pavartė akis jis.
-Su laiku tų priežasčių vis daugėja... - sušnabždėjau ir pakštelėjau į skruostą.

Paslaptingoji

Tyliai įžengiau į salę. Na, bent stengiausi tyliai,bet prabangių juodų batų-žudikų smailūs kulniukai garsiai kaukšėjo susiliesdami su medinėmis aktų salės grindimis.
Nejučiom visų salėje buvusių žmonių žvilgsniai pasisuko į mane. Jie, rodos, kiaurai varstė mane, bandydami išsiaiškinti iš kur aš, niekam neregėta, taip išsipusčiusi mergina, čia atėjau ir kodėl mano rankose penkios kraujo raudonumo rožės.
Na, gal rožės visiems rūpėjo ne tiek (juk šiandien - abiturientų išleistuvių vakaras), kiek žmogus, kuriam jos buvo skirtos. Abejojantys žvilgsniai bėgiojo po sausakimšą salę, o aš kiek lengviau atsipūčiau pasibaigus dėmesio antplūdžiui.
Suradau laisvą sėdimą vietą netoli pagrindinio tako ir prisėdau.
Jaučiau,kaip retkarčiais kas nors vis dirstelėdavo į mane, kai ranka persibraukdavau savo laisvai krintančias kaštonines garbanas, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Nors ir pirmą kartą buvau dėmesio centre, su tuo taikstytis nebuvo sudėtinga.
Galų gale, prasidėjo ceremonija,pasipuošę abiturientai buvo kviečiami ant scenos atsiimti savo brandos atestatų. Kantriai laukiau savojo Karolio pasirodymo, o pasibaigus oficialiai ceremonijos daliai visi suskubo apdovanoti savo giminių ar draugų.
Vaikiną radau apsuptą jaunesnių klasių moksleivių, kurios dovanojo jam gėles, aukštas tamsiaplaukis tik vangiai šypsojosi ir dėkojo joms iki tol, kol jo akiratin pakliuvau aš - iš pažiūros neaukšta mergina kaštoniniais plaukais, dėvinti aptemptą baltą juodais nėriniais puoštą suknutę ir avinti juodais aukštakulniais su nemenkom pakulnėm.
Jis bukai nusišypsojo, bet ta šypsena man buvo pati mieliausia ir priimtiniausia. Būrys jaunėlių atšlijo nuo vaikino lyg pamačiusios vaiduoklį, o Karolis žengė arčiau manęs. Tradiciškai pasveikinau jį ir įteikiau gėles, o jis apdovanojo mane bučiniu, tuo pačiu parodydamas, kad mano potencialios konkurentės neturi šansų prieš mane laimėti.
Galiausiai visi sužinojo, dėl ko atėjo paslaptingoji mergina ir niekas nesistebėjo.

Myliu

Niekada nemaniau, kad galėčiau taip ilgėtis,
Kasdien man tampa vis sunkiau valdytis.
Kasdien Tavęs man trūksta vis labiau -
Nebežinau, ko noriu ir ką ne taip dariau.

Sunku kasdien melsvų akių ilgėtis
Ir Tavo lūpų savosiomis nelytėti
Norėčiau būt šalia, apglėbti
Ir tyliai Tau į ausį „Myliu“ pašnabždėti.

Bijau, kad aš užmiršiu Tavo lūpų skonį,
Kad mane iškeisi, ar taip nutikti gali?
Norėčiau būt šalia, apglėbti
Ir tyliai tyliai Tavo kūną glamonėti.

Upės nesustabdysi, gyvenimas irgi tęsiasi.

O štai ji. Ta pati naivuolė mergaitė. Ta pati, iš kurios sklido ta besąlygiška meilė rudeniui. Šiandien ji savo mėgstamoje vietoje stovėjo susisukusi į rudens lapų raudonumo skraistę. Jos žvilgsnis nerimastingai klaidžiojo po pakrantę, kol nejučiom užkliuvo už vyriško silueto. Lūpos virptelėjo, akyse blykstelėjo liūdesys.
Jis pamatė ją ir priėjo. „Sveika“, nenoriai tarstelėjo, atsainiai palietė jos lūpas savosiomis.
Ji, iki tol kaip magnetu traukta prie jo, atšlijo.
Anksčiau nuo menkiausio jo prisilietimo jos kūnas užsiliepsnodavo, o šiandien viduje niekas net nevirptelėjo. Nė vienas kraujo trombas, nė vienas neuronas, nė viena jos kūno ląstelė.
Jai rodėsi, kad ji sustingo į ledą nuo to rudens šalčio, o po kelių akimirkų, atgavusi savimonę, sumirksėjo akimis ir liūdnai jam šyptelėjo.
Jis nieko nesakęs alkūnėmis pasirėmė į tilto turėklus, o jo rudos akys į kažką įsistebeilijo. Ji pažvelgė į plaukiančią upę ir sušnibždėjo „plaukė upė, ir nieko nebuvo“, bet vėjas nunešė jos žodžius kažkur toli. Jis nepažiūrėjo į ją. Net neatgręžė savo apniukusių nuo rūpesčių akių. Ji irgi nežiūrėjo jo pusėn, tik stebėjo tekantį vandenį, o širdyje pūtė šiaurys skaudžiai išpūsdamas iš ten jo likučius.
Ir taip jie stovėjo ilgai. Valandą, dvi, tris, kol galiausiai ji giliai įkvėpė savo rudens ir šyptelėjusi pasuko savo mažo namuko link.
Upės negalima sustabdyti. Gyvenimas irgi nestoja.
Ji užaugo.

Vasara

Vasara, vasara,
Galėjo niekada ji nesibaigt
Pasakom, pasakom
Per ją pradėjom mes tikėt.

Tada nešvaistėm laiko apmąstymams:
Dangus ir smėlis dažėsi rožiniai,
Nėrėm į ritmą - nereikėjo mums stagnacijų.
Šią vasarą leisk ir Tu sau naujai atgimti.

Nestabdyk,
Judėk į priekį -
Juk vasarą gėlės negali nežydėti.
Skubėk sava jaunyste pasimėgauti,
Ir prisimink: nėra, nebuvo ir nebus ko gėdytis.

* * *

Tylus vėlyvo birželio vakaras. Tamsoje ant tilto galima įžvelgti du siluetus. Mergina ir vaikinas. Jie tiesiog stovėjo vienas priešais kitą ir kalbėjo, tada ji pasisuko eiti, bet jis sugriebė merginą už rankos ir atsuko ją į save. Poros lūpos susiliejo. Mergina pasistiebė ir jos rankos instinktyviai apsivijo vaikino kaklą, jo viena ranka apglėbė jos liemenį, o kita - lietė jos skruostą. Bučinys, rodos, truko amžinybę, nors iš tiesų - vos kelias akimirkas. Ji atitraukė savo virpančias lūpas nuo jojo ir atsidusdama priglaudė kaktą prie vaikino peties. Jo ranka ėmė švelniai glostyti jos plaukus. Nejučiom ji sukūkčiojo. Abu puikiai žinojo, kad tam, kas tąnakt užgimė, išlikti neįmanoma.

Nebeliko

Buvo meilė, buvo pakilimai
Buvo skausmas, pralošti žaidimai
Negalėjau nė dienos ištverti
Be tavo balso,
Dar dabar ilgiuosi viso,
Bet tai užgeso.

Buvo linksma, buvo liūdna
Kilom dūmais,kritom lietumi
Turėjom,rodos, daug daugiau
Nei visi kiti.
Negalėčiau aš pamiršti
Tavo žvilgsnio, kūno šilumos,
Tavo kvapo,
Tavo rūpesčio, tylos.

Nebeliko,
Nokautavo mūsų širdis,
Nebebus,
Nebėra, kas mano sielą šildys.

Eilutės

Raidės, žodžiai, sakiniai, eilutės
Niekas nieko nežada, tylėk ir tu, meilute.
Ištrink visas daug sakančias pastabas iš paraščių,
Pašalink tylias dėmes iš tų senų laikraščių.
Su manimi ar be tavęs - žaidimas tęsiasi.
Taip, tas žaidžiamas gyvenimas liejasi
Tolyn, pirmyn, nestoja laikas,
Jo nesustabdys nei baisiausias tvaikas.
Tėvas, motina, vaikas
Tas žaidimas nebus baigtas
Ir skausmas viduje nerims, o jei ir rims -
Jis nenusilps ir nepasimirš, tik užmigus mirs.
Nebylys nebyliui - ne draugas,
Nors ir sako tau tai daug kas.
Netikėk tu jais - numirs ir baigta,
Bet saulė niekada nenustos šviesti, vaike,
Taigi, žinok savo vertę, broli,
O ne kitų sapalionių sugautą grobį.

Kodėl tą naktį tu verkei?

Kodėl tą naktį tu verkei,
Tyliai per lietų ašaras braukei?
Skruostus raudoniu nupliekstus slėpei
Ir akis, nuo ašarų blizgias, užmerkei?
Kodėl peilis raudoniu nusidažė
Vos palietęs odą gražią
Ir užsimerkė melsvos akys josios
Nesulaukę kulminacijos?
Su trenksmu palikai žemę plačią
Jei tik nebūtum išvykus nejučia
Išsinešei jūsų paslaptis nakčia,
Bet parodei savo baimę ir silpnumą
Bei atsiribojai nuo skausmo šia gaida.
O dabar - bėda:
Sesuo, tėtis, mama...
Liūdi tavęs visi - draugai, šeima,
O tu buvai kvaila.
O jo nėra. Jo ir nebus -
Jis net nesužinojo.
O gal kur paslapčia tave aprauda.
Gal ant to pačio stogo tave keikia?
Galbūt šnabžda "neik iš čia, pabūk šalia,
Juk nesi tu vienintelė šio gyvenimo auka."

* * *

Eilutės į vietas atsistoja
Ir štai - aš vėl rimuoju:
Ne žodžiais, o akim kalbu,
Nedrįstu nutilti, tolin žvelgiu.

Kur vėl tyliai, nebyliai šnibždėsiu,
Kursiu, eiles dėsiu, mylėsiu,
Žvaigždėtu dangum gėrėsiuos...
Kur, kai tu pradingsi, dėsiuos?

Patyliukais
Ant pirštų galiukų
Prieisiu ir paliesiu -
Kampučius lūpų
Drugelio bučiniais išpiešiu.

Dvi savaitės

"Dvi savaitės" - kartojau saulei,
"Dvi savaitės" - meldžiausi laimei,
Kai per naktis ašaras rijau
Ir mėnuliui balsiai pasakas sekiau.

O laukti darės vis sunkiau -
Lyg Prometėjo sunkią dalią kęsčiau...
Ir į mintis išplaukei Tu vis dažniau,
O aš lyg tose mintyse skęsčiau.

Ir šiąnakt vėl akis užmerkiau tyliai,
Kaip lūpas šypsnis pabučiavo nejučia.
Žinau, žadėjau laukti, laukiau,
Nes sapnuose lankei mane nakčia.

Naujas rytas

Pramerkiu akis. Prieblanda. Aplink spengianti tyla, kurią kartais perrėžia automobilių varikliai gatvėse.
Nerangiai pasirąžau, ko pasekoje ranka kaukšteliu į ant spintelės, šalia lovos, stovėjusią pastatomą lempą ir ji su trenksmu nudarda ant grindų.
"Nevėkšla", keikteliu save, o tada tingiai apsiverčiu ant kito šono.
Dar kiek pakovojus su noru nieko nedaryti visą dieną likus lovoje, nuleidžiu kojas ant vėsių grindų ir atsisėdu. Mintyse save pagiriu, kad neužsnūdau ir pakankamai greit išsiropščiau iš lovos. Po to sekė įprastinė kasrytinė rutina, bet pažadėjau sau, kad viskas pagaliau pasikeis.
Ne, šiandien aš neprisiminsiu Jo ir neišpilsiu kavos. Darbe pagaliau atrodysiu elegantiška. O vakare užeisiu į naminių gyvūnėlių krautuvę ir nusipirksiu katiną.
Būtent taip ir padarysiu.
Juk šiandien naujas rytas.

Rudenėja

Žmonės laikė ją beprote. Mat kiekvieną rytą tuo pačiu metu ji vis stoviniuodavo ant seno medinio tilto alkūnėmis atsirėmusi į turėklus.
O ji bepročiais laikė juos - tikinčius į kažkokį išgalvotą Dievą, tariamai sėdintį danguje ir, lyg avis po pievą, ganantį juos po gyvenimą.
Jos religija buvo kitokia. Jos religija buvo ruduo: raudonais ir geltonais atspalviai nusidažę medžių lapai, šaltais lašais skruostus raižantys lietaus lašai, žvarbūs, jos šviesius plaukus veliantys vėjai ir žvaigždės rudens danguje...
Vos vasaros galui atėjus kiekvieną ankstų rytą, kai kiti melsdavosi savo išgalvotam Dievui, ji stovėdavo ant tilto ir uosdavo artėjantį rudenį. Merginos didelės mėlynos akys nušvisdavo vos pamačius vienokį ar kitokį artėjančio rudens požymį.
Ir dabar, ji, apsitaisiusi storu, dar velionės močiutės megztu, megztiniu ir rankose laikydama puodelį karštos arbatos, stovėjo ant tilto ir laukė rudens, kurį taip karštai mylėjo.
Vos pamačius raudoną lapą šimtamečio klevo viršūnėje jos akys prisipildė džiaugsmo ašarų, o lūpų linija išsilenkė į nuostabiai gražią šypseną.
Rudenėja.