Žaidžiau spalvom, gyvenimais,
Sako, kad kartais bent truputį galima.
Aš juk tik norėjau atrast kažką nepaprasto,
O vos radus - sumurkė širdis, neiškentė.
Tada padėjau tašką, o po jo - save,
Galiausiai ir mus kartu, tave...
Nuo šios akimirkos viskas vėl kitaip bus,
Nes gyvenimo upės bangos sraunios tolyn neš mus,
O aistros verpetai įsuks kūnus karštus
Ir nepaleis, net jei bandytum nuversti kalnus.