Aš nežinau, ko lietūs kartais verkia naktį,
Ko žvaigždės slepiasi, kad nematytų jo,
Ko miega tuo metu ramiai sau paukščiai
Ir mėnuo nusisukęs rymo ten toli.
Tik kartais nematau prasmės gyventi,
Kam laukti, kol saulė kils ir vėlgi nusileis?
Kad tik sustot, ir eiti, ir kovoti vėliai
Su nematytais monstrais kasdienos...
Todėl ir noriu kuo daugiau pažinti šiam pasauly,
Kad nesigailėčiau patale mirties,
Kad neužmigčiau veltui pragyvenus
Ir kad palikčiau po savęs kokios naudos.