Prisimink. Pamiršk

O būdavo gera. Būdavo labai gera. Šaltais, tamsiais žiemos rytais patyliukais skubėti neapšviestais parko takeliais, kad galėčiau susitikti su Juo. Liesti Jo šiltą delną, žvelgti į Jo mylinčias mėlynas akis ir rausvus nuo žvarbaus vėjo skruostus. Būdavo gera jaustis mylimai.

Ir būdavo linksma. Slėptis nuo visų. Mokykloje apsimesti, kad nieko nevyksta. Bėgti iš pamokų, kad galėtumėm susitikti slapčia nuo visų. Dalintis bučiniais tamsiame rūbinės kampe, kai niekas nemato. Koridoriumi praeinant lyg netyčia susiliesti rankomis, nors išties kiekvienas judesys būdavo kruopščiai suplanuotas ir šimtus kartų apsvarstytas.

Bet man tai būdavo tik prasiblaškymas. Tik būdas užsimiršti. Aš nieko nejaučiau. Žodis "myliu" mane gąsdino. Bučiuojama nieko nejaučiau. Nors kitų akyse nieko ir nevyko.

Norėjau viską nutraukti, bet negalėjau. Jis buvo nuostabus, tyras, geraširdis žmogus. Tokių reta. Jis mane mylėjo. Jame nebuvo nieko blogo.

Čia aš buvau bloga. Aš norėjau grąžinti bent menkiausią dalį tos šilumos, kurios jis man tiek suteikdavo. Aš stengiausi, bet nesugebėjau. Gal dėl to, kad visą šilumą sunaikino ta niūri žiema. Gal dėl to, kad tokios šilumos manyje nė su žiburiu nerastum. Gal aš jos niekada neturėjau ir niekada nebeturėsiu. Galbūt tik Jis versdavo mane jaustis šiltakrauje ir aš pati to atsisakiau.

Dabar jau žinau: norėjimas kitam gero išties nieko gero niekam neduoda.

Tu turi paleisti. Net jei skaudės Jam. Nes jei skaudės tau. Taip bus geriau visiems. Kada nors.

Net jei po kelių metų susitikę gatvėje apsimesit nepažįstamais ar ištarsit vienas kitam po atšiaurų "Labas", už kurio slėpsis begalės ašarų, skausmo ir nevilties. Nors lūpos kažkada kuždėjo daug daugiau. Stipriau. Karščiau.

Pamiršk.

Lyg to niekada nebūtų buvę.

* * *

Mintys tyli,
Jos nebylios -
Neturiu ką pasakyt.

Žodžiai liejas,
Tarsi skrieja -
Negaliu jų nulaikyt.

Širdis plaka,
Saulė teka -
Noriu ją dar pamatyt.

Akys merkias,
Dreba rankos -
Negaliu Tavęs pamiršt.

Širdis tuksi,
Nesuklupsiu -
Noriu Tau tai pasakyt.

Puodelis nėra tuščias, išskyrus atvejus, kai yra

Buvo eilinis rytas. Eilinis sunkus, apniukęs rytas, kai reikėjo nukauti savo tingulį, ristis iš lovos ir pasiduoti rutinai: eiti į darbą, grįžti iš jo, pavalgyti, susitvarkyti, pasinaudoti kompiuteriu, pasiruošti rytdienai ir vėl kristi į lovą.
Tačiau man tai jau atsibodo. Jau seniai tramdau norą spjauti į viską ir pabėgti. Taip, apsiauti sportinius batelius ir atsiduoti toliui. Toliui, kurio taip trokštu.
Visgi šiandien ir vėl į savo gyvenimą įsileidžiu tą seną nuobodą rutiną. Įsipilu į puodelį verdančio vandens ir užplikau arbatą.
Nes taip reikia.
Nes puodelis negali būti tuščias.
Juk puodelis ir nėra tuščias.
Na, nebent išskyrus tuos atvejus, kai yra.

Aš nežinau

Aš nežinau, ko lietūs kartais verkia naktį,
Ko žvaigždės slepiasi, kad nematytų jo,
Ko miega tuo metu ramiai sau paukščiai
Ir mėnuo nusisukęs rymo ten toli.

Tik kartais nematau prasmės gyventi,
Kam laukti, kol saulė kils ir vėlgi nusileis?
Kad tik sustot, ir eiti, ir kovoti vėliai
Su nematytais monstrais kasdienos...

Todėl ir noriu kuo daugiau pažinti šiam pasauly,
Kad nesigailėčiau patale mirties,
Kad neužmigčiau veltui pragyvenus
Ir kad palikčiau po savęs kokios naudos.

Ilgesys

Pasiilgau,kad net skauda,
Kad net ašaros pačios byra.
Sunku negalvoti.
Nors,kai negalvoju - neskauda.
Tada atrodo,kad aš viena
ir tavęs net nėra.
Kartais pagalvoju,
kad gal taip būtų ir geriau,bet myliu.
Paleisti nenoriu. Skauda laikyti.
Ir susitikti negalime kas rytą...
O susitikus skauda dar labiau
Ir išsiskirt kas kartą vis sunkiau.

* * *

Vėl ilgesys pulsuoja kūne
Lyg niekada negyjanti širdies žaizda.
Ir tvinksi ji, ir pūva,
Ir mintys skauda kas kartą vis labiau.

Bet aš žinau, kad laukti verta!
Kad skausmas su palietimu išblės.
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą
Juk lūpos mūsų meiliai susilies.

Šaukiu į žvaigždes

Šiąnakt aš vėl šaukiu į žvaigždes -
Žadėjo Tave jos parvest.
Privalo jos pažadą pildyt,
Tad laukiu, skaitau minutes.

Prašvitus, matau, grįžta Jis:
Žingsnius sunkiai žengia pakrantėj.
Tylus, prašmatnus neregys,
Kuris man padėjo nelaimėj.

Myliu

Niekada nemaniau, kad galėčiau taip ilgėtis,
Kasdien man tampa vis sunkiau valdytis.
Kasdien Tavęs man trūksta vis labiau -
Nebežinau, ko noriu ir ką ne taip dariau.

Sunku kasdien melsvų akių ilgėtis
Ir Tavo lūpų savosiomis nelytėti
Norėčiau būt šalia, apglėbti
Ir tyliai Tau į ausį „Myliu“ pašnabždėti.

Bijau, kad aš užmiršiu Tavo lūpų skonį,
Kad mane iškeisi, ar taip nutikti gali?
Norėčiau būt šalia, apglėbti
Ir tyliai tyliai Tavo kūną glamonėti.

Nebeliko

Buvo meilė, buvo pakilimai
Buvo skausmas, pralošti žaidimai
Negalėjau nė dienos ištverti
Be tavo balso,
Dar dabar ilgiuosi viso,
Bet tai užgeso.

Buvo linksma, buvo liūdna
Kilom dūmais,kritom lietumi
Turėjom,rodos, daug daugiau
Nei visi kiti.
Negalėčiau aš pamiršti
Tavo žvilgsnio, kūno šilumos,
Tavo kvapo,
Tavo rūpesčio, tylos.

Nebeliko,
Nokautavo mūsų širdis,
Nebebus,
Nebėra, kas mano sielą šildys.

Dvi savaitės

"Dvi savaitės" - kartojau saulei,
"Dvi savaitės" - meldžiausi laimei,
Kai per naktis ašaras rijau
Ir mėnuliui balsiai pasakas sekiau.

O laukti darės vis sunkiau -
Lyg Prometėjo sunkią dalią kęsčiau...
Ir į mintis išplaukei Tu vis dažniau,
O aš lyg tose mintyse skęsčiau.

Ir šiąnakt vėl akis užmerkiau tyliai,
Kaip lūpas šypsnis pabučiavo nejučia.
Žinau, žadėjau laukti, laukiau,
Nes sapnuose lankei mane nakčia.