Prisimink. Pamiršk

O būdavo gera. Būdavo labai gera. Šaltais, tamsiais žiemos rytais patyliukais skubėti neapšviestais parko takeliais, kad galėčiau susitikti su Juo. Liesti Jo šiltą delną, žvelgti į Jo mylinčias mėlynas akis ir rausvus nuo žvarbaus vėjo skruostus. Būdavo gera jaustis mylimai.

Ir būdavo linksma. Slėptis nuo visų. Mokykloje apsimesti, kad nieko nevyksta. Bėgti iš pamokų, kad galėtumėm susitikti slapčia nuo visų. Dalintis bučiniais tamsiame rūbinės kampe, kai niekas nemato. Koridoriumi praeinant lyg netyčia susiliesti rankomis, nors išties kiekvienas judesys būdavo kruopščiai suplanuotas ir šimtus kartų apsvarstytas.

Bet man tai būdavo tik prasiblaškymas. Tik būdas užsimiršti. Aš nieko nejaučiau. Žodis "myliu" mane gąsdino. Bučiuojama nieko nejaučiau. Nors kitų akyse nieko ir nevyko.

Norėjau viską nutraukti, bet negalėjau. Jis buvo nuostabus, tyras, geraširdis žmogus. Tokių reta. Jis mane mylėjo. Jame nebuvo nieko blogo.

Čia aš buvau bloga. Aš norėjau grąžinti bent menkiausią dalį tos šilumos, kurios jis man tiek suteikdavo. Aš stengiausi, bet nesugebėjau. Gal dėl to, kad visą šilumą sunaikino ta niūri žiema. Gal dėl to, kad tokios šilumos manyje nė su žiburiu nerastum. Gal aš jos niekada neturėjau ir niekada nebeturėsiu. Galbūt tik Jis versdavo mane jaustis šiltakrauje ir aš pati to atsisakiau.

Dabar jau žinau: norėjimas kitam gero išties nieko gero niekam neduoda.

Tu turi paleisti. Net jei skaudės Jam. Nes jei skaudės tau. Taip bus geriau visiems. Kada nors.

Net jei po kelių metų susitikę gatvėje apsimesit nepažįstamais ar ištarsit vienas kitam po atšiaurų "Labas", už kurio slėpsis begalės ašarų, skausmo ir nevilties. Nors lūpos kažkada kuždėjo daug daugiau. Stipriau. Karščiau.

Pamiršk.

Lyg to niekada nebūtų buvę.