SOMETHING CINDERELLA-ISH

-Vileta! – miegodama girdėjau, kaip kažkas šaukė. - Vileee! – pasigirdo mano draugės Silvijos balsas, o tada žemė pradėjo drebėti ir aš persigandusi bei vis dar mieguista šokusi iš suolo pasislėpiau po stalu.
-Gelbėkitės, kas galit! Žemės drebėjimas! – sušukau iš po stalo ir visi klasiokai pradėjo kvatotis.
-Vile, tu ir vėl užmigai per klasės susirinkimą... – vos laikydamasi nesusijuokus pasakė Silva pritūpusi prie manęs, tik šalia stalo.
-Ehh... – atsidusau ir pamažu išropojau iš po stalo ir susigūžusi atsisėdau ant kėdės.
-Manau, kad Vileta tiktų gerosios fėjos krikštamotės vaidmeniui. – išsišiepė Arminas, vienas mano bendraklasių. – Ji ką tik bandė visus išgelbėti nuo žemės drebėjimo, - tardamas šiuos du žodžius vis pirštais pavaizdavo kabutes. - tad ji puikiai tiktų vaidmeniui.
Po šių žodžių visa klasė ėmė krizenti.
-Kas čia per vaidmenys? – pasimetusi sumurmėjau.
-Mokinių taryba pagaliau paskyrė temas kasmetiniam kultūros festivaliui, miegančioji gražuole. – burbtelėjo Lukas, mano kaimynas.
-Em... Ir mes gavom „Pelenę“? – paklausiau vis dar skaitydama personažų sąrašą ant lentos.
-Bingo. – šyptelėjo Silvija paglostydama mano šviesią galvą.
Klasėje diskusija pasirodė nepakeliama mano ausims ir jas užsidengusi vėl padėjau galvą ant kieto stalo paviršiaus. Kai diskusija buvo bene karščiausiam taške, į kabinetą įbėgo Nerija – klasės prezidentė.
-Geros žinios! – sušuko ji ir visi nutilo. – Kostiumus pasius mano brolio įmonė. – besišypsodama pratarė ji ir klasėje pasigirdo garsios ovacijos.
Lukas, dešimčia metų vyresnis brolis Nerijos, turėjo savo kostiumų siuvyklą ir parduotuvę.
Po kelių akimirkų visi klasėje sėdėję mokiniai – dešimtokai – pradėjo plepėti. Nerija, kiek laiko kalbėjusi su savo pavaduotoja Gaile, iš nustebimo aiktelėjo.
-Jūs dar neišsidalinot vaidmenų? – su nuostaba balse sumurmėjo. – Jei taip, tada juos išdalinsiu aš. – pasakė klasės prezidentė. – Gailė bus fėja-krikštamotė, aš busiu pamotė, Vileta ir Urtė įseserės... – kalbėjo rašydama ant lentos ir nereaguodama į per klasę aidėjusius nusivylimo šūksnius bei atodūsius. – Silvija, tu būsi Pelenė.
-Žinoma, kapitone. – su entuziazmu pasakė ji, o Nerė tiesiog prunkštelėjo.
-Toliau... – pratarė nužvelgdama klasę Nerė. – Princas bus Arminas! – tai išgirdęs vaikinas nukrito nuo kėdės, ant kuriuos suposi.
-Pala pala, tai aš būsiu vienintelis vaidinantis bernas? – išsižiojo Armis.
-Ne. Dar bus kelios ne tokios svarbios rolės vaikinams. – kiek piktokai į jį dėbtelėjo Gailė ir šis staiga nurimo. Jie buvo dvyniai, bet visiškai nepanašūs.
-Ir ačiū Dievui. – sumurmėjo panosėj vaikinas.

Kaip visada po pamokų kerėblinau namų pusėn. Diena buvo giedra ir palyginti šilta, todėl neskubėjau.
-Vile! Ei, Vile! – šaukė Arminas bėgdamas paskui mane.
Sustojau ir pasisukau į jį, norėdama įsitikinti, ar ten tikrai jis.
-Eini namo? – paklausė pasivijęs mane. Jis gyveno šiek tiek tolėliau, nei aš.
-Ne, nusižudyti.. – suvapėjau. Vis dar negalėjau patikėti, kad turėsiu vaidinti neigiamą vaidmenį. Visgi ypatingai džiaugiausi Silvijos sėkme.
-Aha... – sumykė jis.
Maniau, kad ir vėl norės pasityčioti, kaip tai darydavo nuo pat pradinės mokyklos laikų. Aš dar vystyklų laikais prisigalvodavau įvairių „pokštų“ ir dėl šio sugebėjimo buvau puikus erzinimo ir pajuokų objektas.
Visgi, su Arminu nuo dar nuo darželio laikų sutardavom gana gerai.
-Atleisk už tą frazę per posėdį. – kalbėjo jis.
Atidžiai stebėjau jo nuo bėgimo įraudusį veidą ir šokolado rudumo akis lakstančias po erdvę. Galvoje netilpo tai, kad Arminas, klasės pažiba, manęs atsiprašinėja „už frazę per posėdį“. Per visą laiką, kiek bendravome jis dar nebuvo manęs atsiprašęs už tokį menkniekį.
-Ar girdi mane? – po kelių sekundžių jis pratarė pamojuodamas ranka man ties veidu.
-Oj... Atsiprašau... – šyptelėjau pasimetusi. – Manau, kad atleidžiu. – pratariau galvodama.
-Tu tokia miela kai nurausti. – išsišiepė jis mane erzindamas.
-Tai jei atsiprašei, dabar kabinti pradėsi? – nužvelgiau jį rausdama.
-Ne, tik kasdien namo lydėsiu.
-Visada prašom... – sumurmėjau ir pradėjau neskubėdama eiti.
-Visada ačiū. – išsišiepė.
Visą kelią, kol ėjom jis vapėjo nesąmones, į kurias nebuvau sukoncentravusi didelio savo dėmesio. Man labiau rūpėjo vaidinimo pastatymas, nei jo sapalionės.
-Na, iki rytojaus. – pasakiau įsukdama į kiemą.
-Iki. – šyptelėjo jis ir kiek paskubinęs žingsnį nuėjo tolyn.

Visą savaitę iki pasirodymo vaikščiodama po mokyklą panosėj murmėjau žodžius, kuriuos turėsiu sakyti spektaklio metu.
-Meldies? – nusijuokė Arminas eidamas man iš paskos.
-Panašiai... Tau irgi vertėtų. – pasakiau atsidusdama.
-Kodėl visi taip rimtai žiūri į tą festivalį su visais vaidinimais ir kitom nesąmonėm? – paklausė vaikinas.
Manydama, jog šis klausimas retorinis, patylėjau. Tikrai nemaniau, kad jis toks kvailas (kvailesnis net už mane!) ir nežino, kad prizinės vietos gaus tikrai gerus prizus!
-Žemė kviečia Viletą. – atsipeikėjau, kai Armis pamojavo delnu man palei nosį. – Tu dažnai pradedi sapnuoti nemiegodama?
-Kaip juokinga. – kiek pyktelėjau.
-Eiii... Nepyk... – sumurmėjo jis.
-Pyksiu. – griežtokai atsakiau.
-Parašau? – pabėgėjo priekin manęs ir atsisukęs suklapsėjo akim. Atrodė, kaip katinas iš „Šreko“. Tikrai.
Nejučiom šyptelėjau. Jis tai suprato kaip pergalę.
Nežinau, kaip Arminui tai pavyko, bet per savaitę pasidarėm dar artimesni, nei bet kada anksčiau. Nors ne, gėda prisiminti, bet darželio laikais miegodavome vienoje lovoje (!), nes abu buvome vienturčiai ir laikydavome vienas kitą broliu ir seserimi.
-Tu bent pasiėmei scenarijų iš Nerės?
-Ne. – kiek pagalvojęs atsakė.
-Kvaily, pasiimk, nes sugadinsi visą vaidinimą! – susierzinusi sušukau. Koridoriuje stovėjusios šeštokės sužiuro į mane.
-Jo lemtis ir taip žinoma – jis jau pasmerktas. – paprastai atsakė jis ir įėjo į kabinetą.
-Ir viskas dėl to, kad tu taip spyriojiesi... – atsidusau uždarydama duris už savęs.
-Kaip džiugu, kad net Arminas teikėsi pasirodyti šiame posėdyje. – nusišypsojo Nerija pabrėždama vaikino vardą.
Arminas nusižiovavo ir smulkutė klasės prezidentė (matyt nesusilaikiusi) trenkė iš segtuvo jam per galvą, tada iš to pačio segtuvo išėmė pluoštą lapų ir padėjo ant stalo šalia jo.
-Ką darai, kvaile!? – sušuko įpykęs vaikinas.
-Čia scenarijaus kopija priklausanti tau. – ramiai, lyg negirdėjusi jo ankstesnės frazės, pasakė mergina ir nuėjo šalin.
Moksleiviai, sėdėję klasėje prapliupo juoktis. Žinoma, aš irgi tvardžiau juoką, tik vienintelis Arminas sėdėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir piktai vėpsojo į lentą, prie kurios staipėsi Nerija.
-Kostiumai bus baigti penktadienį, tai reiškia – dieną prieš pasirodymą. – aiškiai ir garsiai pasakojo smulkutė šviesiaplaukė mergina. – Šeštadienį rinksimės 14 valandą, nors renginio pradžia tik 17. – toliau kalbėjo užrašydama skaičius ant lentos. – Klausimų yra? – atsisuko ji į mokinius.
-Galima neiti? – sudejavo Lukas, turėsiąs atlikti karaliaus vaidmenį.
-Ne. – griežtai atsakė blondinė.
-Tada nebus... – mieguistu balsu sumurmėjo.
-Jei nėra klausimų, jau galite eiti namo. – nusišypsojo mergina ir visi sukilo.

Laikas iki šeštadienio bėgo neįtikimai greitai. Žinoma, aš visur vaikščiojau panosėj murmėdama savo neilgas eilutes. Net ir Arminą priverčiau jas išmokti!
Taigi, šeštadienis, o kitaip, Kultūros festivalio diena atėjo, kad ir kaip mes jos nelaukėm.
Šiek tiek vėlavau į repeticijos pradžia, bet niekas manęs už tai nebarė. Bendraklasiai vis dar bandė išsiaiškinti, kas kurioje vietoje ką sako. Kelis kart surepetavom bei aptarėm patį vaidinimą ir net nepajutom, kaip greit atėjo beveik lemtingoji valanda.
Nustebau, kai Nerija stvėrusi mane už rankos nusitempė į klasės galą ir pradėjo atseginėti mano palaidinę.
-K-ką darai, Nerija?! – nustebusi ir rausdama pradėjau muistytis trukdydama jai pasiekti sagutes.
Mano balsas greit užpildė klasę ir visi sužiuro į mus – dvi merginas klasės gale, kurių viena nurenginėjo kitą. Netrukus mus pasiekė nuostabos šūksniai ir vaikinų švilpimas. Pastebėjau, kaip Nerija nuraudo ir nusisuko.
-Kur suknelė? – paklausiau jos užsiseginėdama sagutes, kad vaikinai nevėpsotų į mano krūtinę. Ji neatsisukdama ranka parodė į dėžes kitame klasės gale.
Gailė pastebėjusi, kur rodo Nerija nuskubėjo prie dėžių ir iš vienos jų ištraukė mėlyną puošnią suknią. Ją pamačiusi iš nuostabos net aiktelėjau – turbūt nuostabesnio rūbo nebuvau mačiusi: mėlyna atlasinė suknia su keliom baltom ir geltonom detalėm. Ji buvo nuostabi! Nieko nelaukdama stvėriau ją iš Gailės rankų ir pasikvietusi Silvą nuskubėjau į persirengimo kambarį, nes nenorėjau, kad bendraklasiai ir vėl vėpsotų į mane.
-Joms reikėjo tave paskirti į Pelenės rolę... – kalbėjo ji varstydama suknios korsetą.
-Kodėl? – nustebau. – Tu būsi puiki Pelenė. – šyptelėjau.
-Ne dėl to, tu – blondinė, juk Pelenė pasakoje – blondinė. – pasakė ji atmesdama savo kaštoninius plaukus.
-Juk mes statom ne tiksliai pelenę. – pasakiau prieš pat jai suveržiant korsetą. – Neužveržk taip, kvėpuot negaliu. – sudejavau.
-Atsiprašau. – nusijuokė ji. – Viskas. – pasakė nusišypsodama. – Dabar tu panašesnė į Pelenę nei į blogiukę.
Šyptelėjau, kai Silvija, jau pasipuošusi tarnaitės apdaru, susuko įmantrų kuodą mano viršugalvyje.
-Dabar jau viskas. – sušnibždėjo ji ir skubiai apkabinus mane išbėgo, mat Nerija ją jau šaukė.
Vaidinti turėjome pirmi.
Žinojau, kad manęs neprireiks iki pat antrosios mūsų spektaklio dalies, taigi ramiai sėdėjau užkulisiuose ir klausiau, ką bendraklasiai kalba ant scenos.
Jaudulio kažkodėl nejaučiau. Nors ir džiaugiausi, kad nesijaudinau, nes tai tik kvailas mokyklos festivalis, bet žiūrint kita prasme... Mes juk galim susimauti prieš visus mokyklos mokinius!
Išgirdau, kaip kažkas nugriūną, o tada visa salė prapliumpa juokais.
-O taip, mes jau susimovėm... – tyliai pasakiau sau besitvardydama.
Pamačiau, kaip į užkulisius pareina „pamotė“ Nerija ir Urtė, vaidinanti kitą piktąją įseserę.
-Ruoškis. – sušnypštė Nerija ir trumpam prisėdo ant kėdės.
-Ko norėsi, mergaite? Aš esu fėja – tavo krikštamotė, galiu išpildyti bet kokį tavo norą. – pasigirdo Gailės – krikštamotės – balso atgarsis.
-Galiu panorėt bet ko? – atskrido džiaugsmingas Silvos balsas. – Tokiu atveju, noriu kalno saldumynų! – sušuko ji entuziastingai ir aiktelėjo. Pamačiau, kaip Nerė, sėdėjusi netoli manęs, susiėmė už galvos.
-Nagi, dukra, panorėk ko nors rimtesnio. – kiek įsakmesniu balsu pasakė Gailė.
-Aš vis tiek noriu saldumynų! – nepasidavė mano geriausia draugė.
-Eik į puotą, ten bus pakankamai saldumynų! – neištvėrusi sušuko Gailė ir salėje sėdėję žmonės dar smarkiau juokėsi.
Aš vos tvardydama juoką sėdėjau susiėmusi už pilvo. Galų gale, Gailei išsprendus problemą sulaukėme puotos scenos.
Nemaniau, kad taip nutiks, bet vos išėjus į sceną mano kojos pradėjo virpėti. Mačiau, kaip Arminas ir Lukas atlikinėjo karaliaus ir princo dialogą, po to sekė Urtės ir Armino šokis. Vos po kelių akimirkų į salę, jau pasipuošusi rausva suknele, vėl įbėgo saldainių maniakė Silvija ir entuziastingai sušuko:
-Kur mano saldainiai!!!???
Visi buvę salėje jau braukė juoko ašaras, o Arminas pasibjaurėjo vos tik pažvelgęs į ją. Staiga jis nusuko žvilgsnį link mūsų trijulės ir, matyt, pamiršo tai, ką turėjo sakyti, tik bukai vėpsojo į mane.
-Kaip tau ta mergaitė su rožine suknia, sūnau? – nesumojęs ką daugiau sakyti paklausė Lukas.
Mintyse nusijuokiau suprasdama, kad dabar prasideda mūsų improvizacija.
-Bjauresnės neteko matyt. – piktai atrėžė Armis.
-Tu irgi ne ką geresnis. – piktai jį nužvelgė Silva.
-Tu turėtum ją vesti. – pasakė priblokštas Lukas.
-Dar ko?! – Arminas ir Silvija sušuko vienu kartu.
-Aš čia tik dėl saldumynų. – pridėjo Silva. – Gali imti mano įseserę su mėlyna suknia. – pasakė ji žiaumodama iš kažkur gautą šokoladą.
Arminas vėl atsuko savo žvilgsnį į mane.
-Nagi, greičiau poruokitės ir panašiai, aš namo noriu. – pavartė akis Silva ir pastūmė mane link Armio.
Visi žiūrovai vėl pradėjo juoktis, bet nuščiuvo vos pastebėję, kas dabar vyko ant scenos. To nesitikėjau net aš, tiesiog stovėjau nuleidusi veidą prie Armino, kuris laikė mane savo glėbyje dar nuo to laiko, kai vos neparkritau pastumta Silvijos.
Arminas lėtai pakėlė mano smakrą savo ranka ir kurį laiką stebeilijo tiesiai man į akis. Norėjau nusukti veidą, bet nesugebėjau to padaryti. Nepraėjus nei akimirkai, mūsų lūpos susiliejo.
Rodės, kad bučinys trūko visą amžinybę, kai išgirdau plojimus ir nuostabos šūksnius.
Tada, besistengdama iš paskutiniųjų atsiplėšiau savo lūpas nuo vaikino ir tik dabar supratau, kad buvau visu kūnu prisišliejusi prie jo.
Stebėjau, kaip jis nuraudo bei supratau, kad ir pati esu ne ką baltesnė už jį.

Taip baigėsi mūsų tragiškas spektaklis, visgi užėmėm pirmąją vietą, nors vaidinom visiškai ne tai, ką turėjom vaidinti.

PABAIGA.

Mes stovėjom

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.


O štai ji. Ta pati naivuolė mergaitė. Ta pati, iš kurios sklido ta besąlygiška meilė rudeniui. Šiandien ji savo mėgstamoje vietoje stovėjo susisukusi į rudens lapų raudonumo. Jos žvilgsnis nerimastingai klaidžiojo po pakrantę, kol nejučiom užkliuvo už vyriško silueto. Lūpos virptelėjo, akyse blykstelėjo liūdesys.
Jis pamatė ją ir priėjo. „Sveika“, nenoriai tarstelėjo, atsainiai palietė jos lūpas savosiomis.
Ji, iki tol kaip magnetu traukta prie jo, atšlijo.
Anksčiau nuo menkiausio jo prisilietimo jos kūnas užsiliepsnodavo, o šiandien viduje niekas net nevirptelėjo. Nė vienas kraujo trombas, nė vienas neuronas, nė viena jos kūno ląstelė.
Jai rodėsi, kad ji sustingo į ledą nuo to rudens šalčio, o po kelių akimirkų, atgavusi savimonę, sumirksėjo akimis ir liūdnai jam šyptelėjo.
Jis nieko nesakęs alkūnėmis pasirėmė į tilto turėklus, o jo rudos akys į kažką įsistebeilijo. Ji pažvelgė į plaukiančią upę ir sušnibždėjo „plaukė upė, ir nieko nebuvo“, bet vėjas nunešė jos žodžius kažkur toli. Jis nepažiūrėjo į ją. Net neatgręžė savo apniukusių nuo rūpesčių akių. Ji irgi nežiūrėjo jo pusėn, tik stebėjo tekantį vandenį, o širdyje pūtė šiaurys skaudžiai išpūsdamas iš ten jo likučius.
Ir taip jie stovėjo ilgai. Valandą, dvi, tris, kol galiausiai ji giliai įkvėpė savo rudens ir galiausiai šyptelėjusi pasuko savo mažo namuko link.
Upės negalima sustabdyti. Gyvenimas irgi nestoja.
Ji užaugo.

EILĖRAŠTIS ANT UPĖS KRANTO

Kiekvieną laisvesnės dienos pavakarę praleisdavau paupyje, seno ąžuolo pavėsyje, skaitydama ar svajodama. Šie du dalykai man neturėjo didelio skirtumo, nes skaitydama knygą, rodos, pati išgyvendavau visą joje aprašytą istoriją.
Kartą, kažkurią vasaros popietę, sėdėdama savo įprastiniame taške, pastebėjau paupiu vaikštinėjanti tamsiaplaukį vaikiną. Jis vaikščiojo aplink dairydamasis, lyg ko nors įnirtingai ieškotų. Kurį laiką jį stebėjau, bet galų gale nusprendžiau toliau skaityti.
Gal praėjus kokiai valandai nuo vaikino atsiradimo pastebėjau ant pievelės gulinčią užrašinę ir kaip tik tada vaikinas kreipėsi mane.
-Atsiprašau... – nedrąsiai šūktelėjo jis.
-Taip? – besišypsodama atsakiau.
-Ar nematėte čia kur nors užrašinės? – paklausė tamsiaplaukis eidamas link manęs.
-Ar šią? – pasidomėjau pakeldama užrašinę, kurią buvau anksčiau pamačiusi. Vos tik ją pakėliau, beveik visi jos lapai iškrito ir dalį jų, išmargintų įvairiaspalviais raštais ir aprašytų neskaitytais sakiniais, papūtęs vėjas nunešė į upę.
-A-A-atsiprašau... – išlemenau ir susigėdusi nuleidau akis.
-Nieko tokio... – sumurmėjo jis rinkdamas likusius lapus.
-Aš tikrai apgailestauju... – vos sulaikydama ašaras pasakiau.
-Juk sakiau, kad viskas gerai. Aš ir pats norėjau juos išmesti. – pasakė jis neatsisukdamas į mane.
-Kodėl? – nustebau ir kelios prasiveržusios ašaros nuriedėjo skruostais.
-Ilga istorija. – atsiduso ir iš jo atsako supratau, kad jis nenori jos pasakoti.
-Atsipra... – pradėjau, bet buvau nutraukta.
-Nebeatsiprašinėk, viskas tikrai gerai. – šyptelėjo tamsiaplaukis atsisukęs į mane. Giliai jo didelėse rudose akyse atsispindėjo liūdesys.
-Atsiprašau. – tyliai sumurmėjau ir nuleidau akis žemyn.
-Nagi... – jis atlošė galvą ir pažiūrėjo į dangų. – Juk sakiau nebeatsiprašinėti. Kuo tu vardu?
-Elžbieta, bet visi vadina mane Elze... – paslapčia stebėjau jį, nenorėdama, kad jis sugautu mano žvilgsnį. – O tu?
-Klaudijus... Veikiau Klaudas.
Jis taip įnirtingai stebėjo debesis, kad ir aš nesusilaikiau nepažvelgusi.
-Tai... Ką čia veiki? – pasidomėjo jis po maždaug 5 minučių.
-Skaitau...
-Ant upės kranto? – nustebo.
-Taip. – linktelėjau.
-Skaitai eilėraščius? – pasakė nužvelgdamas knygą gulėjusią ant mano kelių.
Linktelėjau dar kartą, tik šįsyk nebyliai ir vėpsodama į žemę.
-Aišku. – pratarė ir atsistojo pakeldamas viską, kas liko iš storos užrašinės. – Aš jau eisiu... – šyptelėjo. – Iki, Elze. – šyptelėjo jis ir pasisuko eiti.
-Em... Klaudai? – staigiai pašokusi ant kojų suveblenau.
-Taip? – vaikinas nustebęs pasisuko pažiūrėti į mane.
-Ar... Ar galėsime vėl susitikti?.. – tyliai sušnabždėjau. – Rytoj, čia? – nuleidau galvą ir įsmeigiau akis į savo batų nosis.
-Žinoma, Elze. – šyptelėjo jis ir pamojo ranka. – Iki pasimatymo.
-Iki pasimatymo, Klaudai. – šyptelėjau laiminga ir dar kelias minutes stebėjau jo nugarą, kol galiausiai vaikinas dingo horizonte.

Kitą dieną skubėjau pabaigti visus darbus, kad tik kuo greičiau galėčiau nubėgti prie upės ir ten susitikti tą vaikiną, Klaudą.
Nuskubėjusi prie upės ilgą laiką, iki pat sutemų, nekantraudama laukiau jo, bet galiausiai išalkusi ir sušalusi išėjau namo. Pykau, nes maniau, jog jis mane apgavo, bet eidama namo paupiu pamačiau žolėje gulintį stiklinį butelį.
Jame buvo susuktas lapas popieriaus. Nieko negalvodama atsukau butelį ir ištraukiau lapą. Jame išrašytas buvo nuostabiai gražus eilėraštis, o kiek žemiau – prierašas „Elze, atsiprašau, kad neatėjau susitikt. Vakar buvo paskutinė mano diena, todėl atleisk man.“ Dar truputį žemiau tebuvo vienas žodis – jo vardas – Klaudas.

Nebylė

Ji visada tylėjo. Ji nebuvo nebylė, nors visi taip manė. Vargšė, visų gailima kvaila mergaitė. Bet ji nebuvo kvaila. Ji nebuvo tokia, kaip jie.
Tik kartais naktimis Ji prabusdavo rėkdama. Tik kartais šnabždėdavo mažiems lietaus lašeliams ant stiklo.
O jie iš Jos juokėsi. Jie laikė Ją silpna ir buka. Bet tokie buvo jie, o ne Ji. Ji tik buvo jų atspindys, kuris lyg veidrodis atspindėjo jų atvaizdus.
Tai jie visi buvo silpni ir buki. Jie, siekiantys materialinės gerovės, apsimestinės laimės, nepriekaištingos reputacijos. Jų gyvenimai buvo viso labo spektaklis.
Mergaitė uodė gėlių kvapą, stebėjo dangų ir žvaigždes, mėgavosi šiluma ir niekada neskaičiavo laiko.
Ji mėgavosi, o jie dirbo.
Ji buvo laiminga. Nors kartais ir prabusdavo nuo savo pačios klyksmo. Bet ji tikrai buvo laiminga.
Juk Ji visada šypsojosi.
Ji puikiai žinojo, kiek žalos pridaro žodžiai. Jie visada neša tik problemas.
Būtent todėl ji uždarė savo balsą savyje.
Štai kodėl ji visada tylėjo.

* * *

Vijausi laiko lašą
Tokį, rodos, bevertį ir mažą;
Tokį, kur sunku būna pavyti
Ir širdy dar sunkiau išlaikyti.

Pamilti tikrai nenorėjau,
Bet juokės neklaužada vėjas.
Žaidimai jo klaidūs, pavydūs
Sukliudė mano pasiryžimui.

Norėjos tad', kad meilė nutiltų,
Kad nė žodžio vėjas neužmintų,
Bet jie juk mane nugalėjo
Ir nebyliai tariu vardą vėjui.

* * *

Mintys tyli,
Jos nebylios -
Neturiu ką pasakyt.

Žodžiai liejas,
Tarsi skrieja -
Negaliu jų nulaikyt.

Širdis plaka,
Saulė teka -
Noriu ją dar pamatyt.

Akys merkias,
Dreba rankos -
Negaliu Tavęs pamiršt.

Širdis tuksi,
Nesuklupsiu -
Noriu Tau tai pasakyt.

Puodelis nėra tuščias, išskyrus atvejus, kai yra

Buvo eilinis rytas. Eilinis sunkus, apniukęs rytas, kai reikėjo nukauti savo tingulį, ristis iš lovos ir pasiduoti rutinai: eiti į darbą, grįžti iš jo, pavalgyti, susitvarkyti, pasinaudoti kompiuteriu, pasiruošti rytdienai ir vėl kristi į lovą.
Tačiau man tai jau atsibodo. Jau seniai tramdau norą spjauti į viską ir pabėgti. Taip, apsiauti sportinius batelius ir atsiduoti toliui. Toliui, kurio taip trokštu.
Visgi šiandien ir vėl į savo gyvenimą įsileidžiu tą seną nuobodą rutiną. Įsipilu į puodelį verdančio vandens ir užplikau arbatą.
Nes taip reikia.
Nes puodelis negali būti tuščias.
Juk puodelis ir nėra tuščias.
Na, nebent išskyrus tuos atvejus, kai yra.