Ji visada tylėjo. Ji nebuvo nebylė, nors visi taip manė. Vargšė, visų gailima kvaila mergaitė. Bet ji nebuvo kvaila. Ji nebuvo tokia, kaip jie.
Tik kartais naktimis Ji prabusdavo rėkdama. Tik kartais šnabždėdavo mažiems lietaus lašeliams ant stiklo.
O jie iš Jos juokėsi. Jie laikė Ją silpna ir buka. Bet tokie buvo jie, o ne Ji. Ji tik buvo jų atspindys, kuris lyg veidrodis atspindėjo jų atvaizdus.
Tai jie visi buvo silpni ir buki. Jie, siekiantys materialinės gerovės, apsimestinės laimės, nepriekaištingos reputacijos. Jų gyvenimai buvo viso labo spektaklis.
Mergaitė uodė gėlių kvapą, stebėjo dangų ir žvaigždes, mėgavosi šiluma ir niekada neskaičiavo laiko.
Ji mėgavosi, o jie dirbo.
Ji buvo laiminga. Nors kartais ir prabusdavo nuo savo pačios klyksmo. Bet ji tikrai buvo laiminga.
Juk Ji visada šypsojosi.
Ji puikiai žinojo, kiek žalos pridaro žodžiai. Jie visada neša tik problemas.
Būtent todėl ji uždarė savo balsą savyje.
Štai kodėl ji visada tylėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą