Kiekvieną laisvesnės dienos pavakarę praleisdavau paupyje, seno ąžuolo pavėsyje, skaitydama ar svajodama. Šie du dalykai man neturėjo didelio skirtumo, nes skaitydama knygą, rodos, pati išgyvendavau visą joje aprašytą istoriją.
Kartą, kažkurią vasaros popietę, sėdėdama savo įprastiniame taške, pastebėjau paupiu vaikštinėjanti tamsiaplaukį vaikiną. Jis vaikščiojo aplink dairydamasis, lyg ko nors įnirtingai ieškotų. Kurį laiką jį stebėjau, bet galų gale nusprendžiau toliau skaityti.
Gal praėjus kokiai valandai nuo vaikino atsiradimo pastebėjau ant pievelės gulinčią užrašinę ir kaip tik tada vaikinas kreipėsi mane.
-Atsiprašau... – nedrąsiai šūktelėjo jis.
-Taip? – besišypsodama atsakiau.
-Ar nematėte čia kur nors užrašinės? – paklausė tamsiaplaukis eidamas link manęs.
-Ar šią? – pasidomėjau pakeldama užrašinę, kurią buvau anksčiau pamačiusi. Vos tik ją pakėliau, beveik visi jos lapai iškrito ir dalį jų, išmargintų įvairiaspalviais raštais ir aprašytų neskaitytais sakiniais, papūtęs vėjas nunešė į upę.
-A-A-atsiprašau... – išlemenau ir susigėdusi nuleidau akis.
-Nieko tokio... – sumurmėjo jis rinkdamas likusius lapus.
-Aš tikrai apgailestauju... – vos sulaikydama ašaras pasakiau.
-Juk sakiau, kad viskas gerai. Aš ir pats norėjau juos išmesti. – pasakė jis neatsisukdamas į mane.
-Kodėl? – nustebau ir kelios prasiveržusios ašaros nuriedėjo skruostais.
-Ilga istorija. – atsiduso ir iš jo atsako supratau, kad jis nenori jos pasakoti.
-Atsipra... – pradėjau, bet buvau nutraukta.
-Nebeatsiprašinėk, viskas tikrai gerai. – šyptelėjo tamsiaplaukis atsisukęs į mane. Giliai jo didelėse rudose akyse atsispindėjo liūdesys.
-Atsiprašau. – tyliai sumurmėjau ir nuleidau akis žemyn.
-Nagi... – jis atlošė galvą ir pažiūrėjo į dangų. – Juk sakiau nebeatsiprašinėti. Kuo tu vardu?
-Elžbieta, bet visi vadina mane Elze... – paslapčia stebėjau jį, nenorėdama, kad jis sugautu mano žvilgsnį. – O tu?
-Klaudijus... Veikiau Klaudas.
Jis taip įnirtingai stebėjo debesis, kad ir aš nesusilaikiau nepažvelgusi.
-Tai... Ką čia veiki? – pasidomėjo jis po maždaug 5 minučių.
-Skaitau...
-Ant upės kranto? – nustebo.
-Taip. – linktelėjau.
-Skaitai eilėraščius? – pasakė nužvelgdamas knygą gulėjusią ant mano kelių.
Linktelėjau dar kartą, tik šįsyk nebyliai ir vėpsodama į žemę.
-Aišku. – pratarė ir atsistojo pakeldamas viską, kas liko iš storos užrašinės. – Aš jau eisiu... – šyptelėjo. – Iki, Elze. – šyptelėjo jis ir pasisuko eiti.
-Em... Klaudai? – staigiai pašokusi ant kojų suveblenau.
-Taip? – vaikinas nustebęs pasisuko pažiūrėti į mane.
-Ar... Ar galėsime vėl susitikti?.. – tyliai sušnabždėjau. – Rytoj, čia? – nuleidau galvą ir įsmeigiau akis į savo batų nosis.
-Žinoma, Elze. – šyptelėjo jis ir pamojo ranka. – Iki pasimatymo.
-Iki pasimatymo, Klaudai. – šyptelėjau laiminga ir dar kelias minutes stebėjau jo nugarą, kol galiausiai vaikinas dingo horizonte.
Kitą dieną skubėjau pabaigti visus darbus, kad tik kuo greičiau galėčiau nubėgti prie upės ir ten susitikti tą vaikiną, Klaudą.
Nuskubėjusi prie upės ilgą laiką, iki pat sutemų, nekantraudama laukiau jo, bet galiausiai išalkusi ir sušalusi išėjau namo. Pykau, nes maniau, jog jis mane apgavo, bet eidama namo paupiu pamačiau žolėje gulintį stiklinį butelį.
Jame buvo susuktas lapas popieriaus. Nieko negalvodama atsukau butelį ir ištraukiau lapą. Jame išrašytas buvo nuostabiai gražus eilėraštis, o kiek žemiau – prierašas „Elze, atsiprašau, kad neatėjau susitikt. Vakar buvo paskutinė mano diena, todėl atleisk man.“ Dar truputį žemiau tebuvo vienas žodis – jo vardas – Klaudas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą