Mes stovėjom

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.


O štai ji. Ta pati naivuolė mergaitė. Ta pati, iš kurios sklido ta besąlygiška meilė rudeniui. Šiandien ji savo mėgstamoje vietoje stovėjo susisukusi į rudens lapų raudonumo. Jos žvilgsnis nerimastingai klaidžiojo po pakrantę, kol nejučiom užkliuvo už vyriško silueto. Lūpos virptelėjo, akyse blykstelėjo liūdesys.
Jis pamatė ją ir priėjo. „Sveika“, nenoriai tarstelėjo, atsainiai palietė jos lūpas savosiomis.
Ji, iki tol kaip magnetu traukta prie jo, atšlijo.
Anksčiau nuo menkiausio jo prisilietimo jos kūnas užsiliepsnodavo, o šiandien viduje niekas net nevirptelėjo. Nė vienas kraujo trombas, nė vienas neuronas, nė viena jos kūno ląstelė.
Jai rodėsi, kad ji sustingo į ledą nuo to rudens šalčio, o po kelių akimirkų, atgavusi savimonę, sumirksėjo akimis ir liūdnai jam šyptelėjo.
Jis nieko nesakęs alkūnėmis pasirėmė į tilto turėklus, o jo rudos akys į kažką įsistebeilijo. Ji pažvelgė į plaukiančią upę ir sušnibždėjo „plaukė upė, ir nieko nebuvo“, bet vėjas nunešė jos žodžius kažkur toli. Jis nepažiūrėjo į ją. Net neatgręžė savo apniukusių nuo rūpesčių akių. Ji irgi nežiūrėjo jo pusėn, tik stebėjo tekantį vandenį, o širdyje pūtė šiaurys skaudžiai išpūsdamas iš ten jo likučius.
Ir taip jie stovėjo ilgai. Valandą, dvi, tris, kol galiausiai ji giliai įkvėpė savo rudens ir galiausiai šyptelėjusi pasuko savo mažo namuko link.
Upės negalima sustabdyti. Gyvenimas irgi nestoja.
Ji užaugo.