Tai galėtų būti idėja romanui...

Visada buvau gera mergaite. Niekada net nesudvejodavau besirinkdama viena ar kita kelia,kuris visada būdavo teigiamas. Tėvai,tėvų draugai,giminės - visi - tikėjosi,kad užaugusi tapsiu gydytoja arba mokytoja,nes teigiamesnės specialybės šiam pasauly,rodos,ir surasti neįmanoma.
Net ir paauglystėje,kai dauguma bendraklasių bėgo iš namų ir už kampo vartojo alkoholį bei rūkė,aš sąžiningai sėdėjau prie knygų ir krimtau knygas - mokiausi gamtos mokslų,kimšau į galvą istorinių asmenybių pakilimus ir klystkelius.
Daug skaičiau apie kitų klystkelius,apie jų nuodėmes ir pagundas. Apie tai,kas man - gerietei - buvo nesuprantama.
Bet vieną dieną viskas apsivertė. Aš sutikau jį - naujoką miestelyje,kuriame visi vieni kitus pažinojo.
Vos pastebėjusi jį supratau - jis kitoks. Jo žaliose,katiniškose akyse buvo kažkas buvo kažkas tokio,kas vertė,jau pavėluotai,daryti visas įmamanomas nuodėmes.
Pamilau jį. O gal tik tą paslaptingą jo žvilgsnį,kuris vedė mane iš doros kelio.