tag:blogger.com,1999:blog-65810087279054797442024-03-13T19:28:41.978+02:00TRULY RANDOM PIECESKoks jausmas, kai esi, bet Tavęs nėra?Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.comBlogger35125tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-87021083843678561252014-10-27T19:01:00.002+02:002014-10-27T19:02:08.142+02:00Du metai. Mintys<div style="margin-bottom: .0001pt; margin: 0cm; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Du metai. Nei daug, nei mažai.<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Baigta pusė
studijų. Dveji metai pragyventa svetimame mieste, kuris pamažėle tapo savas.
Būta visko. Ir pykčio, ir džiaugsmo, ir pasimetimo akimirkų... Mylėta daugiau
nei šiuos du metus. <u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Dvejus metus
nerašiau. O vėl rašyti pastūmėjo paprastas komentaras, jog mano rašymo stilius
geras. Lengvas skaityti. Plaukiantis lyg upė. Pirmą kartą išgirdau teigiamą
komentarą iš žmogaus, kuris rodos moka tik kritikuoti ir išjuokti.<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Išgirdus šiuos žodžius nejučia
prisiminiau, kaip gera būdavo rašyti. Kaip gera išsilieti ant popieriaus lapo,
kaip po to lengva širdžiai ir sielai. Sugrįžo mano mūzos iš Kanarų. Juk sakiau,
kad grįš.<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Tiek daug visko pradėta. Romanai.
Nebaigtos novelės. Begalės juodraščių su išbraukytais žodžiais bei sakiniais.
Daug daug noro, bet be galo mažai laiko. O jo rasti norisi.<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Kaip sunku laiko
atrasti sau. Dar sunkiau jo atrasti kūrybai. Visą jį mažais samteliais išsemia
studijos.<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Rašau užrašinėn
pasislėpusi per paskaitas. Per pertraukas. Autobuse pakeliui namo.<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Naktį užklupusias
mintis pasižymiu telefone, nes žinau, kad ryte nieko nebeprisiminsiu. Juk
niekada neprisimenu. O tokios genialios mintys lieka užmirštos, jog apmaudu
prabudus...<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Privalau
įgyvendinti savo norą. Ne dėl kitų, tačiau dėl savęs. Dabar labiau nei bet kada
anksčiau jaučiu, kad galiu tai padaryti. Ir žinau, kad man to reikia. Tereikia
tik laiko.<u1:p></u1:p><o:p></o:p></div>
<div style="margin-bottom: .0001pt; margin: 0cm; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
</div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Ir pagaliau
jaučiu, kad rašyti galiu ne tik tada, kai man skauda, kai man negera, kai ilgu.
Dabar galiu rašyti kada tik noriu. Štai kokią dovaną lauktuvių man pargabeno
mano mūzos. Džiugu!<span style="font-size: medium;"><o:p></o:p></span></div>
Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-77512218224975089092014-10-20T13:30:00.002+03:002014-10-20T13:32:54.735+03:00Prisimink. Pamiršk<div style="margin-bottom: .0001pt; margin: 0cm; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
O būdavo gera. Būdavo labai gera. Šaltais,
tamsiais žiemos rytais patyliukais skubėti neapšviestais parko takeliais, kad
galėčiau susitikti su Juo. Liesti Jo šiltą delną, žvelgti į Jo mylinčias
mėlynas akis ir rausvus nuo žvarbaus vėjo skruostus. Būdavo gera jaustis
mylimai.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Ir būdavo linksma.
Slėptis nuo visų. Mokykloje apsimesti, kad nieko nevyksta. Bėgti iš pamokų, kad
galėtumėm susitikti slapčia nuo visų. Dalintis bučiniais tamsiame rūbinės
kampe, kai niekas nemato. Koridoriumi praeinant lyg netyčia susiliesti
rankomis, nors išties kiekvienas judesys būdavo kruopščiai suplanuotas ir
šimtus kartų apsvarstytas.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Bet man tai būdavo
tik prasiblaškymas. Tik būdas užsimiršti. Aš nieko nejaučiau. Žodis
"myliu" mane gąsdino. Bučiuojama<span class="apple-converted-space"> </span><i>nieko<span class="apple-converted-space"> </span></i>nejaučiau. Nors kitų akyse nieko
ir nevyko.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Norėjau viską
nutraukti, bet negalėjau. Jis buvo nuostabus, tyras, geraširdis žmogus. Tokių
reta. Jis mane mylėjo. Jame nebuvo nieko blogo.<o:p></o:p></div>
<div style="margin-bottom: .0001pt; margin: 0cm; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Čia aš buvau bloga. Aš norėjau grąžinti
bent menkiausią dalį tos šilumos, kurios jis man tiek suteikdavo. Aš
stengiausi, bet nesugebėjau. Gal dėl to, kad visą šilumą sunaikino ta niūri
žiema. Gal dėl to, kad tokios šilumos manyje nė su žiburiu nerastum. Gal aš jos
niekada neturėjau ir niekada nebeturėsiu. Galbūt tik Jis versdavo mane jaustis
šiltakrauje ir aš pati to atsisakiau.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Dabar jau žinau:
norėjimas kitam gero išties nieko gero niekam neduoda.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Tu turi paleisti.
Net jei skaudės Jam. Nes jei skaudės tau. Taip bus geriau visiems. Kada nors.<o:p></o:p></div>
<div style="margin-bottom: .0001pt; margin: 0cm; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Net jei po kelių metų susitikę gatvėje
apsimesit nepažįstamais ar ištarsit vienas kitam po atšiaurų "Labas",
už kurio slėpsis begalės ašarų, skausmo ir nevilties. Nors lūpos kažkada kuždėjo
daug daugiau. Stipriau. Karščiau.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Pamiršk.</div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-align: justify; text-indent: 64.8pt;">
Lyg to niekada
nebūtų buvę.<span style="font-size: medium;"><o:p></o:p></span></div>
Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-34322336261398143602014-10-07T13:28:00.000+03:002014-10-27T19:03:18.502+02:00Nutinka<div style="text-align: justify;">
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Ji tylėjo. Negalėjo pratarti nė žodžio,
negalėjo net pajudinti savo lūpų. Šis sąstingis apniko netikėtai. Kaip kad
kaitrią saulės šviesą aptemdo niūrus debesis. Kaip žydintį lauką ištrypia
žygeiviai.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Bet jos tyla nebuvo šalta. Ji tiesiog
nenorėjo nieko sakyti. Jos mintys, buvusios it<span class="apple-converted-space"> </span><i>tabula rasa</i>, nejučia
susidrumstė ir visi ilgai mintyse brandinti žodžiai jau buvo išsibarstę lyg
perlai sutrūkus vėriniui. <o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
O jis žvelgė į ją. Jis kažką vis mikčiojo.
O jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Tokie žvilgsniai niekada nežada nieko gero.
O ir jos taip ilgai brandinta svajonė pažiro stiklo šukėmis.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Bet ji to nenusipelnė. Jos niekada to
nenusipelno. Viskas tiesiog įvyksta.<o:p></o:p></div>
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Ir niekad nežino kodėl. Ir niekas nežino
kas dėl to kaltas.<o:p></o:p></div>
<br />
<div style="margin: 0cm 0cm 0.0001pt; text-indent: 64.8pt;">
Taip tiesiog nutinka.<span style="font-size: medium;"><o:p></o:p></span></div>
</div>
</div>
Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-42488705708125823972012-10-26T10:16:00.002+03:002012-10-26T10:17:02.224+03:00SOMETHING CINDERELLA-ISH-Vileta! – miegodama girdėjau, kaip kažkas šaukė. - Vileee! – pasigirdo mano draugės Silvijos balsas, o tada žemė pradėjo drebėti ir aš persigandusi bei vis dar mieguista šokusi iš suolo pasislėpiau po stalu.<br />
-Gelbėkitės, kas galit! Žemės drebėjimas! – sušukau iš po stalo ir visi klasiokai pradėjo kvatotis.<br />
-Vile, tu ir vėl užmigai per klasės susirinkimą... – vos laikydamasi nesusijuokus pasakė Silva pritūpusi prie manęs, tik šalia stalo.<br />
-Ehh... – atsidusau ir pamažu išropojau iš po stalo ir susigūžusi atsisėdau ant kėdės.<br />
-Manau, kad Vileta tiktų gerosios fėjos krikštamotės vaidmeniui. – išsišiepė Arminas, vienas mano bendraklasių. – Ji ką tik bandė visus išgelbėti nuo žemės drebėjimo, - tardamas šiuos du žodžius vis pirštais pavaizdavo kabutes. - tad ji puikiai tiktų vaidmeniui.<br />
Po šių žodžių visa klasė ėmė krizenti.<br />
-Kas čia per vaidmenys? – pasimetusi sumurmėjau.<br />
-Mokinių taryba pagaliau paskyrė temas kasmetiniam kultūros festivaliui, miegančioji gražuole. – burbtelėjo Lukas, mano kaimynas.<br />
-Em... Ir mes gavom „Pelenę“? – paklausiau vis dar skaitydama personažų sąrašą ant lentos.<br />
-Bingo. – šyptelėjo Silvija paglostydama mano šviesią galvą.<br />
Klasėje diskusija pasirodė nepakeliama mano ausims ir jas užsidengusi vėl padėjau galvą ant kieto stalo paviršiaus. Kai diskusija buvo bene karščiausiam taške, į kabinetą įbėgo Nerija – klasės prezidentė.<br />
-Geros žinios! – sušuko ji ir visi nutilo. – Kostiumus pasius mano brolio įmonė. – besišypsodama pratarė ji ir klasėje pasigirdo garsios ovacijos.<br />
Lukas, dešimčia metų vyresnis brolis Nerijos, turėjo savo kostiumų siuvyklą ir parduotuvę. <br />
Po kelių akimirkų visi klasėje sėdėję mokiniai – dešimtokai – pradėjo plepėti. Nerija, kiek laiko kalbėjusi su savo pavaduotoja Gaile, iš nustebimo aiktelėjo.<br />
-Jūs dar neišsidalinot vaidmenų? – su nuostaba balse sumurmėjo. – Jei taip, tada juos išdalinsiu aš. – pasakė klasės prezidentė. – Gailė bus fėja-krikštamotė, aš busiu pamotė, Vileta ir Urtė įseserės... – kalbėjo rašydama ant lentos ir nereaguodama į per klasę aidėjusius nusivylimo šūksnius bei atodūsius. – Silvija, tu būsi Pelenė.<br />
-Žinoma, kapitone. – su entuziazmu pasakė ji, o Nerė tiesiog prunkštelėjo.<br />
-Toliau... – pratarė nužvelgdama klasę Nerė. – Princas bus Arminas! – tai išgirdęs vaikinas nukrito nuo kėdės, ant kuriuos suposi.<br />
-Pala pala, tai aš būsiu vienintelis vaidinantis bernas? – išsižiojo Armis.<br />
-Ne. Dar bus kelios ne tokios svarbios rolės vaikinams. – kiek piktokai į jį dėbtelėjo Gailė ir šis staiga nurimo. Jie buvo dvyniai, bet visiškai nepanašūs.<br />
-Ir ačiū Dievui. – sumurmėjo panosėj vaikinas.<br />
<br />
Kaip visada po pamokų kerėblinau namų pusėn. Diena buvo giedra ir palyginti šilta, todėl neskubėjau.<br />
-Vile! Ei, Vile! – šaukė Arminas bėgdamas paskui mane.<br />
Sustojau ir pasisukau į jį, norėdama įsitikinti, ar ten tikrai jis.<br />
-Eini namo? – paklausė pasivijęs mane. Jis gyveno šiek tiek tolėliau, nei aš.<br />
-Ne, nusižudyti.. – suvapėjau. Vis dar negalėjau patikėti, kad turėsiu vaidinti neigiamą vaidmenį. Visgi ypatingai džiaugiausi Silvijos sėkme.<br />
-Aha... – sumykė jis.<br />
Maniau, kad ir vėl norės pasityčioti, kaip tai darydavo nuo pat pradinės mokyklos laikų. Aš dar vystyklų laikais prisigalvodavau įvairių „pokštų“ ir dėl šio sugebėjimo buvau puikus erzinimo ir pajuokų objektas.<br />
Visgi, su Arminu nuo dar nuo darželio laikų sutardavom gana gerai.<br />
-Atleisk už tą frazę per posėdį. – kalbėjo jis.<br />
Atidžiai stebėjau jo nuo bėgimo įraudusį veidą ir šokolado rudumo akis lakstančias po erdvę. Galvoje netilpo tai, kad Arminas, klasės pažiba, manęs atsiprašinėja „už frazę per posėdį“. Per visą laiką, kiek bendravome jis dar nebuvo manęs atsiprašęs už tokį menkniekį.<br />
-Ar girdi mane? – po kelių sekundžių jis pratarė pamojuodamas ranka man ties veidu.<br />
-Oj... Atsiprašau... – šyptelėjau pasimetusi. – Manau, kad atleidžiu. – pratariau galvodama.<br />
-Tu tokia miela kai nurausti. – išsišiepė jis mane erzindamas.<br />
-Tai jei atsiprašei, dabar kabinti pradėsi? – nužvelgiau jį rausdama.<br />
-Ne, tik kasdien namo lydėsiu.<br />
-Visada prašom... – sumurmėjau ir pradėjau neskubėdama eiti.<br />
-Visada ačiū. – išsišiepė.<br />
Visą kelią, kol ėjom jis vapėjo nesąmones, į kurias nebuvau sukoncentravusi didelio savo dėmesio. Man labiau rūpėjo vaidinimo pastatymas, nei jo sapalionės.<br />
-Na, iki rytojaus. – pasakiau įsukdama į kiemą.<br />
-Iki. – šyptelėjo jis ir kiek paskubinęs žingsnį nuėjo tolyn.<br />
<br />
Visą savaitę iki pasirodymo vaikščiodama po mokyklą panosėj murmėjau žodžius, kuriuos turėsiu sakyti spektaklio metu.<br />
-Meldies? – nusijuokė Arminas eidamas man iš paskos.<br />
-Panašiai... Tau irgi vertėtų. – pasakiau atsidusdama.<br />
-Kodėl visi taip rimtai žiūri į tą festivalį su visais vaidinimais ir kitom nesąmonėm? – paklausė vaikinas.<br />
Manydama, jog šis klausimas retorinis, patylėjau. Tikrai nemaniau, kad jis toks kvailas (kvailesnis net už mane!) ir nežino, kad prizinės vietos gaus tikrai gerus prizus!<br />
-Žemė kviečia Viletą. – atsipeikėjau, kai Armis pamojavo delnu man palei nosį. – Tu dažnai pradedi sapnuoti nemiegodama?<br />
-Kaip juokinga. – kiek pyktelėjau.<br />
-Eiii... Nepyk... – sumurmėjo jis.<br />
-Pyksiu. – griežtokai atsakiau.<br />
-Parašau? – pabėgėjo priekin manęs ir atsisukęs suklapsėjo akim. Atrodė, kaip katinas iš „Šreko“. Tikrai.<br />
Nejučiom šyptelėjau. Jis tai suprato kaip pergalę.<br />
Nežinau, kaip Arminui tai pavyko, bet per savaitę pasidarėm dar artimesni, nei bet kada anksčiau. Nors ne, gėda prisiminti, bet darželio laikais miegodavome vienoje lovoje (!), nes abu buvome vienturčiai ir laikydavome vienas kitą broliu ir seserimi.<br />
-Tu bent pasiėmei scenarijų iš Nerės?<br />
-Ne. – kiek pagalvojęs atsakė.<br />
-Kvaily, pasiimk, nes sugadinsi visą vaidinimą! – susierzinusi sušukau. Koridoriuje stovėjusios šeštokės sužiuro į mane.<br />
-Jo lemtis ir taip žinoma – jis jau pasmerktas. – paprastai atsakė jis ir įėjo į kabinetą.<br />
-Ir viskas dėl to, kad tu taip spyriojiesi... – atsidusau uždarydama duris už savęs.<br />
-Kaip džiugu, kad net Arminas teikėsi pasirodyti šiame posėdyje. – nusišypsojo Nerija pabrėždama vaikino vardą.<br />
Arminas nusižiovavo ir smulkutė klasės prezidentė (matyt nesusilaikiusi) trenkė iš segtuvo jam per galvą, tada iš to pačio segtuvo išėmė pluoštą lapų ir padėjo ant stalo šalia jo.<br />
-Ką darai, kvaile!? – sušuko įpykęs vaikinas.<br />
-Čia scenarijaus kopija priklausanti tau. – ramiai, lyg negirdėjusi jo ankstesnės frazės, pasakė mergina ir nuėjo šalin.<br />
Moksleiviai, sėdėję klasėje prapliupo juoktis. Žinoma, aš irgi tvardžiau juoką, tik vienintelis Arminas sėdėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir piktai vėpsojo į lentą, prie kurios staipėsi Nerija.<br />
-Kostiumai bus baigti penktadienį, tai reiškia – dieną prieš pasirodymą. – aiškiai ir garsiai pasakojo smulkutė šviesiaplaukė mergina. – Šeštadienį rinksimės 14 valandą, nors renginio pradžia tik 17. – toliau kalbėjo užrašydama skaičius ant lentos. – Klausimų yra? – atsisuko ji į mokinius.<br />
-Galima neiti? – sudejavo Lukas, turėsiąs atlikti karaliaus vaidmenį.<br />
-Ne. – griežtai atsakė blondinė.<br />
-Tada nebus... – mieguistu balsu sumurmėjo.<br />
-Jei nėra klausimų, jau galite eiti namo. – nusišypsojo mergina ir visi sukilo.<br />
<br />
Laikas iki šeštadienio bėgo neįtikimai greitai. Žinoma, aš visur vaikščiojau panosėj murmėdama savo neilgas eilutes. Net ir Arminą priverčiau jas išmokti!<br />
Taigi, šeštadienis, o kitaip, Kultūros festivalio diena atėjo, kad ir kaip mes jos nelaukėm.<br />
Šiek tiek vėlavau į repeticijos pradžia, bet niekas manęs už tai nebarė. Bendraklasiai vis dar bandė išsiaiškinti, kas kurioje vietoje ką sako. Kelis kart surepetavom bei aptarėm patį vaidinimą ir net nepajutom, kaip greit atėjo beveik lemtingoji valanda.<br />
Nustebau, kai Nerija stvėrusi mane už rankos nusitempė į klasės galą ir pradėjo atseginėti mano palaidinę.<br />
-K-ką darai, Nerija?! – nustebusi ir rausdama pradėjau muistytis trukdydama jai pasiekti sagutes.<br />
Mano balsas greit užpildė klasę ir visi sužiuro į mus – dvi merginas klasės gale, kurių viena nurenginėjo kitą. Netrukus mus pasiekė nuostabos šūksniai ir vaikinų švilpimas. Pastebėjau, kaip Nerija nuraudo ir nusisuko.<br />
-Kur suknelė? – paklausiau jos užsiseginėdama sagutes, kad vaikinai nevėpsotų į mano krūtinę. Ji neatsisukdama ranka parodė į dėžes kitame klasės gale.<br />
Gailė pastebėjusi, kur rodo Nerija nuskubėjo prie dėžių ir iš vienos jų ištraukė mėlyną puošnią suknią. Ją pamačiusi iš nuostabos net aiktelėjau – turbūt nuostabesnio rūbo nebuvau mačiusi: mėlyna atlasinė suknia su keliom baltom ir geltonom detalėm. Ji buvo nuostabi! Nieko nelaukdama stvėriau ją iš Gailės rankų ir pasikvietusi Silvą nuskubėjau į persirengimo kambarį, nes nenorėjau, kad bendraklasiai ir vėl vėpsotų į mane.<br />
-Joms reikėjo tave paskirti į Pelenės rolę... – kalbėjo ji varstydama suknios korsetą.<br />
-Kodėl? – nustebau. – Tu būsi puiki Pelenė. – šyptelėjau.<br />
-Ne dėl to, tu – blondinė, juk Pelenė pasakoje – blondinė. – pasakė ji atmesdama savo kaštoninius plaukus.<br />
-Juk mes statom ne tiksliai pelenę. – pasakiau prieš pat jai suveržiant korsetą. – Neužveržk taip, kvėpuot negaliu. – sudejavau.<br />
-Atsiprašau. – nusijuokė ji. – Viskas. – pasakė nusišypsodama. – Dabar tu panašesnė į Pelenę nei į blogiukę.<br />
Šyptelėjau, kai Silvija, jau pasipuošusi tarnaitės apdaru, susuko įmantrų kuodą mano viršugalvyje.<br />
-Dabar jau viskas. – sušnibždėjo ji ir skubiai apkabinus mane išbėgo, mat Nerija ją jau šaukė.<br />
Vaidinti turėjome pirmi.<br />
Žinojau, kad manęs neprireiks iki pat antrosios mūsų spektaklio dalies, taigi ramiai sėdėjau užkulisiuose ir klausiau, ką bendraklasiai kalba ant scenos.<br />
Jaudulio kažkodėl nejaučiau. Nors ir džiaugiausi, kad nesijaudinau, nes tai tik kvailas mokyklos festivalis, bet žiūrint kita prasme... Mes juk galim susimauti prieš visus mokyklos mokinius!<br />
Išgirdau, kaip kažkas nugriūną, o tada visa salė prapliumpa juokais.<br />
-O taip, mes jau susimovėm... – tyliai pasakiau sau besitvardydama.<br />
Pamačiau, kaip į užkulisius pareina „pamotė“ Nerija ir Urtė, vaidinanti kitą piktąją įseserę.<br />
-Ruoškis. – sušnypštė Nerija ir trumpam prisėdo ant kėdės.<br />
-Ko norėsi, mergaite? Aš esu fėja – tavo krikštamotė, galiu išpildyti bet kokį tavo norą. – pasigirdo Gailės – krikštamotės – balso atgarsis.<br />
-Galiu panorėt bet ko? – atskrido džiaugsmingas Silvos balsas. – Tokiu atveju, noriu kalno saldumynų! – sušuko ji entuziastingai ir aiktelėjo. Pamačiau, kaip Nerė, sėdėjusi netoli manęs, susiėmė už galvos.<br />
-Nagi, dukra, panorėk ko nors rimtesnio. – kiek įsakmesniu balsu pasakė Gailė.<br />
-Aš vis tiek noriu saldumynų! – nepasidavė mano geriausia draugė.<br />
-Eik į puotą, ten bus pakankamai saldumynų! – neištvėrusi sušuko Gailė ir salėje sėdėję žmonės dar smarkiau juokėsi.<br />
Aš vos tvardydama juoką sėdėjau susiėmusi už pilvo. Galų gale, Gailei išsprendus problemą sulaukėme puotos scenos.<br />
Nemaniau, kad taip nutiks, bet vos išėjus į sceną mano kojos pradėjo virpėti. Mačiau, kaip Arminas ir Lukas atlikinėjo karaliaus ir princo dialogą, po to sekė Urtės ir Armino šokis. Vos po kelių akimirkų į salę, jau pasipuošusi rausva suknele, vėl įbėgo saldainių maniakė Silvija ir entuziastingai sušuko:<br />
-Kur mano saldainiai!!!???<br />
Visi buvę salėje jau braukė juoko ašaras, o Arminas pasibjaurėjo vos tik pažvelgęs į ją. Staiga jis nusuko žvilgsnį link mūsų trijulės ir, matyt, pamiršo tai, ką turėjo sakyti, tik bukai vėpsojo į mane.<br />
-Kaip tau ta mergaitė su rožine suknia, sūnau? – nesumojęs ką daugiau sakyti paklausė Lukas.<br />
Mintyse nusijuokiau suprasdama, kad dabar prasideda mūsų improvizacija.<br />
-Bjauresnės neteko matyt. – piktai atrėžė Armis.<br />
-Tu irgi ne ką geresnis. – piktai jį nužvelgė Silva.<br />
-Tu turėtum ją vesti. – pasakė priblokštas Lukas.<br />
-Dar ko?! – Arminas ir Silvija sušuko vienu kartu.<br />
-Aš čia tik dėl saldumynų. – pridėjo Silva. – Gali imti mano įseserę su mėlyna suknia. – pasakė ji žiaumodama iš kažkur gautą šokoladą.<br />
Arminas vėl atsuko savo žvilgsnį į mane.<br />
-Nagi, greičiau poruokitės ir panašiai, aš namo noriu. – pavartė akis Silva ir pastūmė mane link Armio.<br />
Visi žiūrovai vėl pradėjo juoktis, bet nuščiuvo vos pastebėję, kas dabar vyko ant scenos. To nesitikėjau net aš, tiesiog stovėjau nuleidusi veidą prie Armino, kuris laikė mane savo glėbyje dar nuo to laiko, kai vos neparkritau pastumta Silvijos.<br />
Arminas lėtai pakėlė mano smakrą savo ranka ir kurį laiką stebeilijo tiesiai man į akis. Norėjau nusukti veidą, bet nesugebėjau to padaryti. Nepraėjus nei akimirkai, mūsų lūpos susiliejo.<br />
Rodės, kad bučinys trūko visą amžinybę, kai išgirdau plojimus ir nuostabos šūksnius.<br />
Tada, besistengdama iš paskutiniųjų atsiplėšiau savo lūpas nuo vaikino ir tik dabar supratau, kad buvau visu kūnu prisišliejusi prie jo.<br />
Stebėjau, kaip jis nuraudo bei supratau, kad ir pati esu ne ką baltesnė už jį.<br />
<br />
Taip baigėsi mūsų tragiškas spektaklis, visgi užėmėm pirmąją vietą, nors vaidinom visiškai ne tai, ką turėjom vaidinti.<br />
<br />
PABAIGA.<br />
Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-76432541731295431512012-10-26T10:12:00.000+03:002012-10-26T10:12:25.311+03:00Mes stovėjom<i>Mes stovėjom, ir upė sau plaukė. <br />
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo. <br />
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm: <br />
plaukė upė, ir nieko nebuvo... <br />
<br />
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė. <br />
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią... <br />
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta, <br />
ką visą gyvenimą gelia. </i><br />
<br />
<br />
O štai ji. Ta pati naivuolė mergaitė. Ta pati, iš kurios sklido ta besąlygiška meilė rudeniui. Šiandien ji savo mėgstamoje vietoje stovėjo susisukusi į rudens lapų raudonumo. Jos žvilgsnis nerimastingai klaidžiojo po pakrantę, kol nejučiom užkliuvo už vyriško silueto. Lūpos virptelėjo, akyse blykstelėjo liūdesys.<br />
Jis pamatė ją ir priėjo. „Sveika“, nenoriai tarstelėjo, atsainiai palietė jos lūpas savosiomis.<br />
Ji, iki tol kaip magnetu traukta prie jo, atšlijo.<br />
Anksčiau nuo menkiausio jo prisilietimo jos kūnas užsiliepsnodavo, o šiandien viduje niekas net nevirptelėjo. Nė vienas kraujo trombas, nė vienas neuronas, nė viena jos kūno ląstelė.<br />
Jai rodėsi, kad ji sustingo į ledą nuo to rudens šalčio, o po kelių akimirkų, atgavusi savimonę, sumirksėjo akimis ir liūdnai jam šyptelėjo.<br />
Jis nieko nesakęs alkūnėmis pasirėmė į tilto turėklus, o jo rudos akys į kažką įsistebeilijo. Ji pažvelgė į plaukiančią upę ir sušnibždėjo „plaukė upė, ir nieko nebuvo“, bet vėjas nunešė jos žodžius kažkur toli. Jis nepažiūrėjo į ją. Net neatgręžė savo apniukusių nuo rūpesčių akių. Ji irgi nežiūrėjo jo pusėn, tik stebėjo tekantį vandenį, o širdyje pūtė šiaurys skaudžiai išpūsdamas iš ten jo likučius.<br />
Ir taip jie stovėjo ilgai. Valandą, dvi, tris, kol galiausiai ji giliai įkvėpė savo rudens ir galiausiai šyptelėjusi pasuko savo mažo namuko link.<br />
Upės negalima sustabdyti. Gyvenimas irgi nestoja.<br />
Ji užaugo.<br />
Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-39208969928495897262012-10-26T10:10:00.000+03:002012-10-26T10:10:08.380+03:00EILĖRAŠTIS ANT UPĖS KRANTOKiekvieną laisvesnės dienos pavakarę praleisdavau paupyje, seno ąžuolo pavėsyje, skaitydama ar svajodama. Šie du dalykai man neturėjo didelio skirtumo, nes skaitydama knygą, rodos, pati išgyvendavau visą joje aprašytą istoriją.<br />
Kartą, kažkurią vasaros popietę, sėdėdama savo įprastiniame taške, pastebėjau paupiu vaikštinėjanti tamsiaplaukį vaikiną. Jis vaikščiojo aplink dairydamasis, lyg ko nors įnirtingai ieškotų. Kurį laiką jį stebėjau, bet galų gale nusprendžiau toliau skaityti.<br />
Gal praėjus kokiai valandai nuo vaikino atsiradimo pastebėjau ant pievelės gulinčią užrašinę ir kaip tik tada vaikinas kreipėsi mane.<br />
-Atsiprašau... – nedrąsiai šūktelėjo jis.<br />
-Taip? – besišypsodama atsakiau.<br />
-Ar nematėte čia kur nors užrašinės? – paklausė tamsiaplaukis eidamas link manęs.<br />
-Ar šią? – pasidomėjau pakeldama užrašinę, kurią buvau anksčiau pamačiusi. Vos tik ją pakėliau, beveik visi jos lapai iškrito ir dalį jų, išmargintų įvairiaspalviais raštais ir aprašytų neskaitytais sakiniais, papūtęs vėjas nunešė į upę.<br />
-A-A-atsiprašau... – išlemenau ir susigėdusi nuleidau akis.<br />
-Nieko tokio... – sumurmėjo jis rinkdamas likusius lapus.<br />
-Aš tikrai apgailestauju... – vos sulaikydama ašaras pasakiau.<br />
-Juk sakiau, kad viskas gerai. Aš ir pats norėjau juos išmesti. – pasakė jis neatsisukdamas į mane.<br />
-Kodėl? – nustebau ir kelios prasiveržusios ašaros nuriedėjo skruostais.<br />
-Ilga istorija. – atsiduso ir iš jo atsako supratau, kad jis nenori jos pasakoti.<br />
-Atsipra... – pradėjau, bet buvau nutraukta.<br />
-Nebeatsiprašinėk, viskas tikrai gerai. – šyptelėjo tamsiaplaukis atsisukęs į mane. Giliai jo didelėse rudose akyse atsispindėjo liūdesys.<br />
-Atsiprašau. – tyliai sumurmėjau ir nuleidau akis žemyn.<br />
-Nagi... – jis atlošė galvą ir pažiūrėjo į dangų. – Juk sakiau nebeatsiprašinėti. Kuo tu vardu?<br />
-Elžbieta, bet visi vadina mane Elze... – paslapčia stebėjau jį, nenorėdama, kad jis sugautu mano žvilgsnį. – O tu?<br />
-Klaudijus... Veikiau Klaudas.<br />
Jis taip įnirtingai stebėjo debesis, kad ir aš nesusilaikiau nepažvelgusi.<br />
-Tai... Ką čia veiki? – pasidomėjo jis po maždaug 5 minučių.<br />
-Skaitau...<br />
-Ant upės kranto? – nustebo.<br />
-Taip. – linktelėjau.<br />
-Skaitai eilėraščius? – pasakė nužvelgdamas knygą gulėjusią ant mano kelių.<br />
Linktelėjau dar kartą, tik šįsyk nebyliai ir vėpsodama į žemę.<br />
-Aišku. – pratarė ir atsistojo pakeldamas viską, kas liko iš storos užrašinės. – Aš jau eisiu... – šyptelėjo. – Iki, Elze. – šyptelėjo jis ir pasisuko eiti.<br />
-Em... Klaudai? – staigiai pašokusi ant kojų suveblenau.<br />
-Taip? – vaikinas nustebęs pasisuko pažiūrėti į mane.<br />
-Ar... Ar galėsime vėl susitikti?.. – tyliai sušnabždėjau. – Rytoj, čia? – nuleidau galvą ir įsmeigiau akis į savo batų nosis.<br />
-Žinoma, Elze. – šyptelėjo jis ir pamojo ranka. – Iki pasimatymo.<br />
-Iki pasimatymo, Klaudai. – šyptelėjau laiminga ir dar kelias minutes stebėjau jo nugarą, kol galiausiai vaikinas dingo horizonte.<br />
<br />
Kitą dieną skubėjau pabaigti visus darbus, kad tik kuo greičiau galėčiau nubėgti prie upės ir ten susitikti tą vaikiną, Klaudą.<br />
Nuskubėjusi prie upės ilgą laiką, iki pat sutemų, nekantraudama laukiau jo, bet galiausiai išalkusi ir sušalusi išėjau namo. Pykau, nes maniau, jog jis mane apgavo, bet eidama namo paupiu pamačiau žolėje gulintį stiklinį butelį.<br />
Jame buvo susuktas lapas popieriaus. Nieko negalvodama atsukau butelį ir ištraukiau lapą. Jame išrašytas buvo nuostabiai gražus eilėraštis, o kiek žemiau – prierašas „Elze, atsiprašau, kad neatėjau susitikt. Vakar buvo paskutinė mano diena, todėl atleisk man.“ Dar truputį žemiau tebuvo vienas žodis – jo vardas – Klaudas.<br />
Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-52728798902076825562012-10-17T15:20:00.000+03:002012-10-17T15:20:10.302+03:00NebylėJi visada tylėjo. Ji nebuvo nebylė, nors visi taip manė. Vargšė, visų gailima kvaila mergaitė. Bet ji nebuvo kvaila. Ji nebuvo tokia, kaip jie.<br />
Tik kartais naktimis Ji prabusdavo rėkdama. Tik kartais šnabždėdavo mažiems lietaus lašeliams ant stiklo.<br />
O jie iš Jos juokėsi. Jie laikė Ją silpna ir buka. Bet tokie buvo jie, o ne Ji. Ji tik buvo jų atspindys, kuris lyg veidrodis atspindėjo jų atvaizdus. <br />
Tai jie visi buvo silpni ir buki. Jie, siekiantys materialinės gerovės, apsimestinės laimės, nepriekaištingos reputacijos. Jų gyvenimai buvo viso labo spektaklis.<br />
Mergaitė uodė gėlių kvapą, stebėjo dangų ir žvaigždes, mėgavosi šiluma ir niekada neskaičiavo laiko.<br />
Ji mėgavosi, o jie dirbo.<br />
Ji buvo laiminga. Nors kartais ir prabusdavo nuo savo pačios klyksmo. Bet ji tikrai buvo laiminga.<br />
Juk Ji visada šypsojosi.<br />
Ji puikiai žinojo, kiek žalos pridaro žodžiai. Jie visada neša tik problemas.<br />
Būtent todėl ji uždarė savo balsą savyje.<br />
Štai kodėl ji visada tylėjo.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-87390076318843601372012-10-17T15:01:00.002+03:002012-10-17T15:01:43.846+03:00* * *Vijausi laiko lašą<br />
Tokį, rodos, bevertį ir mažą;<br />
Tokį, kur sunku būna pavyti<br />
Ir širdy dar sunkiau išlaikyti.<br />
<br />
Pamilti tikrai nenorėjau,<br />
Bet juokės neklaužada vėjas.<br />
Žaidimai jo klaidūs, pavydūs<br />
Sukliudė mano pasiryžimui.<br />
<br />
Norėjos tad', kad meilė nutiltų,<br />
Kad nė žodžio vėjas neužmintų,<br />
Bet jie juk mane nugalėjo<br />
Ir nebyliai tariu vardą vėjui.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-5345863528069138232012-10-17T14:53:00.002+03:002012-10-17T14:54:01.567+03:00* * * Mintys tyli,<br />
Jos nebylios -<br />
Neturiu ką pasakyt.<br />
<br />
Žodžiai liejas,<br />
Tarsi skrieja -<br />
Negaliu jų nulaikyt.<br />
<br />
Širdis plaka,<br />
Saulė teka -<br />
Noriu ją dar pamatyt.<br />
<br />
Akys merkias,<br />
Dreba rankos -<br />
Negaliu Tavęs pamiršt.<br />
<br />
Širdis tuksi,<br />
Nesuklupsiu - <br />
Noriu Tau tai pasakyt.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-71256297193455614112012-10-17T14:47:00.000+03:002012-10-17T14:47:18.113+03:00Puodelis nėra tuščias, išskyrus atvejus, kai yraBuvo eilinis rytas. Eilinis sunkus, apniukęs rytas, kai reikėjo nukauti savo tingulį, ristis iš lovos ir pasiduoti rutinai: eiti į darbą, grįžti iš jo, pavalgyti, susitvarkyti, pasinaudoti kompiuteriu, pasiruošti rytdienai ir vėl kristi į lovą.<br />
Tačiau man tai jau atsibodo. Jau seniai tramdau norą spjauti į viską ir pabėgti. Taip, apsiauti sportinius batelius ir atsiduoti toliui. Toliui, kurio taip trokštu.<br />
Visgi šiandien ir vėl į savo gyvenimą įsileidžiu tą seną nuobodą rutiną. Įsipilu į puodelį verdančio vandens ir užplikau arbatą.<br />
Nes taip reikia.<br />
Nes puodelis negali būti tuščias.<br />
Juk puodelis ir nėra tuščias.<br />
Na, nebent išskyrus tuos atvejus, kai yra.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-65811352011960624042012-08-15T12:11:00.000+03:002012-08-15T12:11:22.947+03:00Pasaulio pabaiga2014-08-17, 35 dienos po katastrofos (nuo liepos 13-ios).<br />
<br />
Atsidusau. Gulėjau ant vėsios žolės, o aplink šoko dar vėsesni lietaus lašai. Lėtai atmerkiau akis ir apsidairiau. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, o pastatų griuvėsiai niūriai žvelgė atgal į mane.<br />
Taip... Viskas šitaip jau gerą mėnesį. Žinau, kad esu kažkur Graikijoje. Su draugais vykome čia atostogauti, bet dabar esu tik aš viena. Net baisu prisiminti, kaip tada žemė su dangumi maišėsi: viskas drebėjo, iš dangaus krito sunkūs lietaus lašai ir dideli ledukai, prasiveržė ugnikalniai. Buvo siaubinga. Maniau, kad atsivėrė pragaro vartai ir aš nebesu Žemės planetoje. Bet dabar... Viskas nurimo. Jūra netoliese ramiai banguoja, šlama žolė. Neramina tik vakarais šmėkliškai stypsantys namų-vaiduoklių siluetai. Per visą šį mėnesį bandau rasti kažkokių žmonių ar šiaip kokią gyvybę, bet man vis dar nepavyko.<br />
Visur vieni griuvėsiai, kur ne kur įmanoma rasti kokią sveikesnę lūšną. Taip ir maisto bei švarių rūbų prasimanau. Juk negyviems žmonėms nereikia tų visų daiktų, ar ne?<br />
Šiaip ar taip, visada būdavau apsupta draugų ir artimų žmonių, todėl pirmomis dienomis po to pragaro tik verkiau ir inkščiau. Dabar pripratau. Sunku, bet pripratau. Baigiu pamiršti, kaip atrodo ašaros, kam reikalinga šypsena... Juk būnant vienai tai nereikalinga, tiesa? Iš pradžių stebėjausi, kaip aš sugebėjau pergyventi pasaulio pabaigą, bet tada prisiminiau, kartą, per biologijos pamokas, mokytojos pasakytą mintį, jog neaišku, kiek „pasaulio pabaigų“ jau įvyko ir kad žmonės galbūt buvo pasiekę dar aukštesnių technologinių laimėjimų nei mes dabar, bet jie per daug kovėsi su gamta ir viskas išnyko. Išliko tik keli „tinkami individai“, kurie galės pratęsti žmonijos erą. Viskas, rodos, kaip ir dabar. Galbūt aš viena tų „tinkamų individų“.<br />
Visada keliaudavau dviračiu, kurį prieš kelias savaites radau kažkokioje gyvenvietėje. Taip buvo greičiau, nei eiti. Kažkur buvau radusi ir žemėlapį, bet iš jo jokios naudos - viskas pasikeitę taip, kad sunku ką nors beatpažinti, todėl keliavau kliaudamasi sava nuojauta. <br />
Tikėjau, kad kažkur bus žmonių, kad aš ne viena. Maniau, kad tikrai yra kažkas, kas ieško manęs, taip, kaip dabar jo ieškau aš pati.<br />
Aš tuo tikėjau ir tuo gyvenau. Ir viskas bus gerai. Mes su tuo kažkuo tikrai susitiksim.<br />
Aš žinau tai.<br />
O tada viskas pasikeis.<br />
Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-56117539649940091692012-06-25T19:38:00.002+03:002012-06-25T19:38:58.414+03:00Tai galėtų būti idėja romanui...<br />
Visada buvau gera mergaite. Niekada net nesudvejodavau besirinkdama viena ar kita kelia,kuris visada būdavo teigiamas. Tėvai,tėvų draugai,giminės - visi - tikėjosi,kad užaugusi tapsiu gydytoja arba mokytoja,nes teigiamesnės specialybės šiam pasauly,rodos,ir surasti neįmanoma. <br />
Net ir paauglystėje,kai dauguma bendraklasių bėgo iš namų ir už kampo vartojo alkoholį bei rūkė,aš sąžiningai sėdėjau prie knygų ir krimtau knygas - mokiausi gamtos mokslų,kimšau į galvą istorinių asmenybių pakilimus ir klystkelius. <br />
Daug skaičiau apie kitų klystkelius,apie jų nuodėmes ir pagundas. Apie tai,kas man - gerietei - buvo nesuprantama. <br />
Bet vieną dieną viskas apsivertė. Aš sutikau jį - naujoką miestelyje,kuriame visi vieni kitus pažinojo. <br />
Vos pastebėjusi jį supratau - jis kitoks. Jo žaliose,katiniškose akyse buvo kažkas buvo kažkas tokio,kas vertė,jau pavėluotai,daryti visas įmamanomas nuodėmes. <br />
Pamilau jį. O gal tik tą paslaptingą jo žvilgsnį,kuris vedė mane iš doros kelio.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-27735172306951486182012-04-02T11:24:00.001+03:002012-04-02T11:24:38.804+03:00Aš nežinauAš nežinau, ko lietūs kartais verkia naktį,<br />Ko žvaigždės slepiasi, kad nematytų jo,<br />Ko miega tuo metu ramiai sau paukščiai<br />Ir mėnuo nusisukęs rymo ten toli.<br /> <br />Tik kartais nematau prasmės gyventi,<br />Kam laukti, kol saulė kils ir vėlgi nusileis?<br />Kad tik sustot, ir eiti, ir kovoti vėliai<br />Su nematytais monstrais kasdienos...<br /> <br />Todėl ir noriu kuo daugiau pažinti šiam pasauly,<br />Kad nesigailėčiau patale mirties,<br />Kad neužmigčiau veltui pragyvenus<br />Ir kad palikčiau po savęs kokios naudos.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-74988130146108020682011-11-30T20:30:00.001+02:002011-11-30T20:33:04.553+02:00IlgesysPasiilgau,kad net skauda, <br />Kad net ašaros pačios byra. <br />Sunku negalvoti. <br />Nors,kai negalvoju - neskauda. <br />Tada atrodo,kad aš viena <br />ir tavęs net nėra. <br />Kartais pagalvoju, <br />kad gal taip būtų ir geriau,bet myliu. <br />Paleisti nenoriu. Skauda laikyti. <br />Ir susitikti negalime kas rytą... <br />O susitikus skauda dar labiau <br />Ir išsiskirt kas kartą vis sunkiau.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-3921615567563278542011-10-24T14:36:00.005+03:002011-10-24T15:25:55.446+03:00* * *Vėl ilgesys pulsuoja kūne<br />Lyg niekada negyjanti širdies žaizda.<br />Ir tvinksi ji, ir pūva,<br />Ir mintys skauda kas kartą vis labiau.<br /><br />Bet aš žinau, kad laukti verta!<br />Kad skausmas su palietimu išblės.<br />Ne pirmą ir ne paskutinį kartą<br />Juk lūpos mūsų meiliai susilies.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-68606513050458239742011-09-18T14:24:00.001+03:002011-09-18T14:51:42.627+03:00Žaidžiau spalvom, gyvenimais,<br />Sako, kad kartais bent truputį galima.<br />Aš juk tik norėjau atrast kažką nepaprasto,<br />O vos radus - sumurkė širdis, neiškentė.<br />Tada padėjau tašką, o po jo - save,<br />Galiausiai ir mus kartu, tave...<br />Nuo šios akimirkos viskas vėl kitaip bus,<br />Nes gyvenimo upės bangos sraunios tolyn neš mus,<br />O aistros verpetai įsuks kūnus karštus<br />Ir nepaleis, net jei bandytum nuversti kalnus.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-78669972435747308952011-09-18T14:15:00.003+03:002011-09-18T14:20:08.431+03:00Visada norisi geriau, nei būnaVisada norisi geriau, nei būna,<br />Ypač kai viduje širdis, atrodo, pūva.<br />Kai žaidi žaidimą paslėptom kortom<br />Belieka eiti ir skandintis už borto,<br />Palikti pasaulį pro atvirą langą...<br />Bet kas per nesąmonės tau į galvą šauna!?<br />Žudytis dėl meilės,<br />Ar dėl nelemto stygiaus laimės?<br />Atsigauk, vaikuti, išsiblaivyk nesvaigęs...<br />Gal jau laikas liautis šį žaidimą žaidus?<br />Atvertęs kortas padėk jas ant stalo<br />Ir traukis ne iš gyvenimo,<br />O nuo šio prakeikto lošimo stalo.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-35949186257298951692011-09-18T14:12:00.002+03:002011-09-18T14:15:19.332+03:00Meilė - nelyginant smurtasMeilė - nelyginant smurtas -<br />Naujai sukurtas keistas burtas<br />žaismingom spalvom perteiktas nuodas,<br />Kai širdį atveri ir lieki it nuogas.<br /><br />Bet ne, tai nėra blogai - <br />Save dažnai interpretuot - gerai,<br />O nuodydamas širdį netikra meile<br />Galiausiai atrasi ir savą vietą po saule.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-14051014689676120162011-09-08T18:50:00.000+03:002011-09-08T18:51:18.060+03:00ŠaltisPramerkiu akis.<br />Paskutinė akimirka, kurią prisimenu, buvo ta, kai sėdėjau už automobilio vairo.<br />To pačio automobilio, kurio viduje dabar esu įkalinta.<br />„Skausmas.“<br />Begalinis skausmas šone ir kojose, ūžimas galvoje.<br />Jis.<br />„Kur Jis?“<br />Ne... Stiklas išdužęs ir kruvinas...<br />„Tai jo kraujas.<br />Kur mano rankinė? Rankinė... Štai.“<br />Sunkiai nulaikydama ranką, sugriebusi už rankenos prisitraukiu ją prie savęs ir rodos naudodama mažus energijos likučius atsegu ją ir išsiimu piniginę.<br />„Piniginė... Kur telefonas? Reikia greitosios... Jam blogai...“<br />Bandau rankinėje ieškoti mobiliojo, bet atlikusi kažkokį nerangų jausmą nustumiu rankinę ir nebegaliu jos pasiekti.<br />„Negaliu Jam padėti...“<br />Naudodama savo energijos rezervus suspaudžiu piniginę rankoje.<br />„Šalta... Šiuose laukuose velniškai šalta...“<br />-Atsiprašau... - suveblenu išnaudodama savo paskutinį iškvėpimą.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-35970451581486961852011-09-08T18:44:00.000+03:002011-09-08T18:50:16.514+03:00Mergaitė su sulūžusia šypsenaJi buvo kitokia. Mergaitė su sulūžusia šypsena.<br />Kodėl? Ji nesišypsojo. Ji tokia tapo po to,kai jis ją paliko. Ji mylėjo jį,bet tai jam buvo nė motais. Jis norėjo ne jos proto ar jausmų,o kūno. Tik kūno,kurį gavęs išmetė mergaitę,kaip sena,jau pabodusį žaislą šiukšliadėžen. Ji daugiau nesišypsojo,nes nerado nieko,kas leistų jai šypsotis taip,kaip ji šypsojos būdama su juo. Ji verkė,nes žinojo,kad jis taip ir nebuvo bei nebus jos.<br />Sakai,kad tokiu atveju jis nevertas jos ir jos ašarų? Klysti. Jai jis vertas viso to ir dar daugiau. Vien dėl to,kad ji mylėjo jį.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-67359942596881483682011-09-08T18:43:00.000+03:002011-09-08T18:44:20.359+03:00Šaukiu į žvaigždesŠiąnakt aš vėl šaukiu į žvaigždes -<br />Žadėjo Tave jos parvest.<br />Privalo jos pažadą pildyt,<br />Tad laukiu, skaitau minutes.<br /><br />Prašvitus, matau, grįžta Jis:<br />Žingsnius sunkiai žengia pakrantėj.<br />Tylus, prašmatnus neregys,<br />Kuris man padėjo nelaimėj.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-67136483981329281272011-09-08T18:29:00.001+03:002011-09-08T18:31:21.369+03:00Tik draugaiVieną vakarą kalbam telefonu,pasakojamės ką veiksim kitą dieną ir panašiai. Mano mokykloje sekančią dieną turėjo vykti diskoteka. Jis nutilo,o aš kuisdamasi spintoje garsiai galvojau ką rengtis.<br />-Į diskoteką? - paklausė jis.<br />-Ne,šiaip. Nespėsiu diskotekon,reikalų daug ir panašiai.<br />Kurį laiką jis patylėjo,o aš toliau sau vapėjau.<br />-Žinai,nenorėčiau,kad susirastum vaikiną..<br />Tai mane kiek nustebino,bet pamaniau,kad dėl to,jog nebegalėtumėm taip atvirai bendrauti,bet visgi paklausiau "kodėl?"<br />-Nes pradėjai patikti labiau nei draugė.<br />Šito nesitikėjau. Pasimečiau,galvoje viskas susimaišė,rodės,nėra tinkamų žodžių,kad atsakyti jam.<br />-O gal klystu. Nežinau.. Bet prisirišau.<br />Jaučiau šypseną jo balse.<br />-Aš irgi. - pratariau nusišypsojus.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-30698572309761201312011-09-08T18:27:00.000+03:002011-09-08T18:29:02.241+03:00Pavydas-Pyksti? - atsidusau.<br />-Gal.<br />-Kodėl?<br />-Jis su tavim flirtuoja. - suniurzgėjo.<br />-Pavydi?<br />-Pykstu.<br />-Nepyk.<br />Kiek patylėjau,o tada tęsiau:<br />-Man ne jis patinka. Man patinki Tu.<br />Jis menkai šyptelėjo.<br />-Ir net nemanyk,kad taip lengvai tave paleisiu. Tu per daug žinai. - nusijuokiau apkabindama jį.<br />-Kvaila priežastis nepaleisti. - pavartė akis jis.<br />-Su laiku tų priežasčių vis daugėja... - sušnabždėjau ir pakštelėjau į skruostą.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-15736844618974267752011-09-08T18:26:00.000+03:002011-09-08T18:27:22.736+03:00PaslaptingojiTyliai įžengiau į salę. Na, bent stengiausi tyliai,bet prabangių juodų batų-žudikų smailūs kulniukai garsiai kaukšėjo susiliesdami su medinėmis aktų salės grindimis.<br />Nejučiom visų salėje buvusių žmonių žvilgsniai pasisuko į mane. Jie, rodos, kiaurai varstė mane, bandydami išsiaiškinti iš kur aš, niekam neregėta, taip išsipusčiusi mergina, čia atėjau ir kodėl mano rankose penkios kraujo raudonumo rožės.<br />Na, gal rožės visiems rūpėjo ne tiek (juk šiandien - abiturientų išleistuvių vakaras), kiek žmogus, kuriam jos buvo skirtos. Abejojantys žvilgsniai bėgiojo po sausakimšą salę, o aš kiek lengviau atsipūčiau pasibaigus dėmesio antplūdžiui.<br />Suradau laisvą sėdimą vietą netoli pagrindinio tako ir prisėdau.<br />Jaučiau,kaip retkarčiais kas nors vis dirstelėdavo į mane, kai ranka persibraukdavau savo laisvai krintančias kaštonines garbanas, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Nors ir pirmą kartą buvau dėmesio centre, su tuo taikstytis nebuvo sudėtinga.<br />Galų gale, prasidėjo ceremonija,pasipuošę abiturientai buvo kviečiami ant scenos atsiimti savo brandos atestatų. Kantriai laukiau savojo Karolio pasirodymo, o pasibaigus oficialiai ceremonijos daliai visi suskubo apdovanoti savo giminių ar draugų.<br />Vaikiną radau apsuptą jaunesnių klasių moksleivių, kurios dovanojo jam gėles, aukštas tamsiaplaukis tik vangiai šypsojosi ir dėkojo joms iki tol, kol jo akiratin pakliuvau aš - iš pažiūros neaukšta mergina kaštoniniais plaukais, dėvinti aptemptą baltą juodais nėriniais puoštą suknutę ir avinti juodais aukštakulniais su nemenkom pakulnėm.<br />Jis bukai nusišypsojo, bet ta šypsena man buvo pati mieliausia ir priimtiniausia. Būrys jaunėlių atšlijo nuo vaikino lyg pamačiusios vaiduoklį, o Karolis žengė arčiau manęs. Tradiciškai pasveikinau jį ir įteikiau gėles, o jis apdovanojo mane bučiniu, tuo pačiu parodydamas, kad mano potencialios konkurentės neturi šansų prieš mane laimėti.<br />Galiausiai visi sužinojo, dėl ko atėjo paslaptingoji mergina ir niekas nesistebėjo.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6581008727905479744.post-72854945287524427422011-09-08T18:25:00.001+03:002011-09-08T18:25:52.494+03:00MyliuNiekada nemaniau, kad galėčiau taip ilgėtis,<br />Kasdien man tampa vis sunkiau valdytis.<br />Kasdien Tavęs man trūksta vis labiau -<br />Nebežinau, ko noriu ir ką ne taip dariau.<br /><br />Sunku kasdien melsvų akių ilgėtis<br />Ir Tavo lūpų savosiomis nelytėti<br />Norėčiau būt šalia, apglėbti<br />Ir tyliai Tau į ausį „Myliu“ pašnabždėti.<br /><br />Bijau, kad aš užmiršiu Tavo lūpų skonį,<br />Kad mane iškeisi, ar taip nutikti gali?<br />Norėčiau būt šalia, apglėbti<br />Ir tyliai tyliai Tavo kūną glamonėti.Skirmantėhttp://www.blogger.com/profile/12461256176662769878noreply@blogger.com0