Upės nesustabdysi, gyvenimas irgi tęsiasi.

O štai ji. Ta pati naivuolė mergaitė. Ta pati, iš kurios sklido ta besąlygiška meilė rudeniui. Šiandien ji savo mėgstamoje vietoje stovėjo susisukusi į rudens lapų raudonumo skraistę. Jos žvilgsnis nerimastingai klaidžiojo po pakrantę, kol nejučiom užkliuvo už vyriško silueto. Lūpos virptelėjo, akyse blykstelėjo liūdesys.
Jis pamatė ją ir priėjo. „Sveika“, nenoriai tarstelėjo, atsainiai palietė jos lūpas savosiomis.
Ji, iki tol kaip magnetu traukta prie jo, atšlijo.
Anksčiau nuo menkiausio jo prisilietimo jos kūnas užsiliepsnodavo, o šiandien viduje niekas net nevirptelėjo. Nė vienas kraujo trombas, nė vienas neuronas, nė viena jos kūno ląstelė.
Jai rodėsi, kad ji sustingo į ledą nuo to rudens šalčio, o po kelių akimirkų, atgavusi savimonę, sumirksėjo akimis ir liūdnai jam šyptelėjo.
Jis nieko nesakęs alkūnėmis pasirėmė į tilto turėklus, o jo rudos akys į kažką įsistebeilijo. Ji pažvelgė į plaukiančią upę ir sušnibždėjo „plaukė upė, ir nieko nebuvo“, bet vėjas nunešė jos žodžius kažkur toli. Jis nepažiūrėjo į ją. Net neatgręžė savo apniukusių nuo rūpesčių akių. Ji irgi nežiūrėjo jo pusėn, tik stebėjo tekantį vandenį, o širdyje pūtė šiaurys skaudžiai išpūsdamas iš ten jo likučius.
Ir taip jie stovėjo ilgai. Valandą, dvi, tris, kol galiausiai ji giliai įkvėpė savo rudens ir šyptelėjusi pasuko savo mažo namuko link.
Upės negalima sustabdyti. Gyvenimas irgi nestoja.
Ji užaugo.

Vasara

Vasara, vasara,
Galėjo niekada ji nesibaigt
Pasakom, pasakom
Per ją pradėjom mes tikėt.

Tada nešvaistėm laiko apmąstymams:
Dangus ir smėlis dažėsi rožiniai,
Nėrėm į ritmą - nereikėjo mums stagnacijų.
Šią vasarą leisk ir Tu sau naujai atgimti.

Nestabdyk,
Judėk į priekį -
Juk vasarą gėlės negali nežydėti.
Skubėk sava jaunyste pasimėgauti,
Ir prisimink: nėra, nebuvo ir nebus ko gėdytis.

* * *

Tylus vėlyvo birželio vakaras. Tamsoje ant tilto galima įžvelgti du siluetus. Mergina ir vaikinas. Jie tiesiog stovėjo vienas priešais kitą ir kalbėjo, tada ji pasisuko eiti, bet jis sugriebė merginą už rankos ir atsuko ją į save. Poros lūpos susiliejo. Mergina pasistiebė ir jos rankos instinktyviai apsivijo vaikino kaklą, jo viena ranka apglėbė jos liemenį, o kita - lietė jos skruostą. Bučinys, rodos, truko amžinybę, nors iš tiesų - vos kelias akimirkas. Ji atitraukė savo virpančias lūpas nuo jojo ir atsidusdama priglaudė kaktą prie vaikino peties. Jo ranka ėmė švelniai glostyti jos plaukus. Nejučiom ji sukūkčiojo. Abu puikiai žinojo, kad tam, kas tąnakt užgimė, išlikti neįmanoma.

Nebeliko

Buvo meilė, buvo pakilimai
Buvo skausmas, pralošti žaidimai
Negalėjau nė dienos ištverti
Be tavo balso,
Dar dabar ilgiuosi viso,
Bet tai užgeso.

Buvo linksma, buvo liūdna
Kilom dūmais,kritom lietumi
Turėjom,rodos, daug daugiau
Nei visi kiti.
Negalėčiau aš pamiršti
Tavo žvilgsnio, kūno šilumos,
Tavo kvapo,
Tavo rūpesčio, tylos.

Nebeliko,
Nokautavo mūsų širdis,
Nebebus,
Nebėra, kas mano sielą šildys.

Eilutės

Raidės, žodžiai, sakiniai, eilutės
Niekas nieko nežada, tylėk ir tu, meilute.
Ištrink visas daug sakančias pastabas iš paraščių,
Pašalink tylias dėmes iš tų senų laikraščių.
Su manimi ar be tavęs - žaidimas tęsiasi.
Taip, tas žaidžiamas gyvenimas liejasi
Tolyn, pirmyn, nestoja laikas,
Jo nesustabdys nei baisiausias tvaikas.
Tėvas, motina, vaikas
Tas žaidimas nebus baigtas
Ir skausmas viduje nerims, o jei ir rims -
Jis nenusilps ir nepasimirš, tik užmigus mirs.
Nebylys nebyliui - ne draugas,
Nors ir sako tau tai daug kas.
Netikėk tu jais - numirs ir baigta,
Bet saulė niekada nenustos šviesti, vaike,
Taigi, žinok savo vertę, broli,
O ne kitų sapalionių sugautą grobį.

Kodėl tą naktį tu verkei?

Kodėl tą naktį tu verkei,
Tyliai per lietų ašaras braukei?
Skruostus raudoniu nupliekstus slėpei
Ir akis, nuo ašarų blizgias, užmerkei?
Kodėl peilis raudoniu nusidažė
Vos palietęs odą gražią
Ir užsimerkė melsvos akys josios
Nesulaukę kulminacijos?
Su trenksmu palikai žemę plačią
Jei tik nebūtum išvykus nejučia
Išsinešei jūsų paslaptis nakčia,
Bet parodei savo baimę ir silpnumą
Bei atsiribojai nuo skausmo šia gaida.
O dabar - bėda:
Sesuo, tėtis, mama...
Liūdi tavęs visi - draugai, šeima,
O tu buvai kvaila.
O jo nėra. Jo ir nebus -
Jis net nesužinojo.
O gal kur paslapčia tave aprauda.
Gal ant to pačio stogo tave keikia?
Galbūt šnabžda "neik iš čia, pabūk šalia,
Juk nesi tu vienintelė šio gyvenimo auka."

* * *

Eilutės į vietas atsistoja
Ir štai - aš vėl rimuoju:
Ne žodžiais, o akim kalbu,
Nedrįstu nutilti, tolin žvelgiu.

Kur vėl tyliai, nebyliai šnibždėsiu,
Kursiu, eiles dėsiu, mylėsiu,
Žvaigždėtu dangum gėrėsiuos...
Kur, kai tu pradingsi, dėsiuos?

Patyliukais
Ant pirštų galiukų
Prieisiu ir paliesiu -
Kampučius lūpų
Drugelio bučiniais išpiešiu.

Dvi savaitės

"Dvi savaitės" - kartojau saulei,
"Dvi savaitės" - meldžiausi laimei,
Kai per naktis ašaras rijau
Ir mėnuliui balsiai pasakas sekiau.

O laukti darės vis sunkiau -
Lyg Prometėjo sunkią dalią kęsčiau...
Ir į mintis išplaukei Tu vis dažniau,
O aš lyg tose mintyse skęsčiau.

Ir šiąnakt vėl akis užmerkiau tyliai,
Kaip lūpas šypsnis pabučiavo nejučia.
Žinau, žadėjau laukti, laukiau,
Nes sapnuose lankei mane nakčia.

Naujas rytas

Pramerkiu akis. Prieblanda. Aplink spengianti tyla, kurią kartais perrėžia automobilių varikliai gatvėse.
Nerangiai pasirąžau, ko pasekoje ranka kaukšteliu į ant spintelės, šalia lovos, stovėjusią pastatomą lempą ir ji su trenksmu nudarda ant grindų.
"Nevėkšla", keikteliu save, o tada tingiai apsiverčiu ant kito šono.
Dar kiek pakovojus su noru nieko nedaryti visą dieną likus lovoje, nuleidžiu kojas ant vėsių grindų ir atsisėdu. Mintyse save pagiriu, kad neužsnūdau ir pakankamai greit išsiropščiau iš lovos. Po to sekė įprastinė kasrytinė rutina, bet pažadėjau sau, kad viskas pagaliau pasikeis.
Ne, šiandien aš neprisiminsiu Jo ir neišpilsiu kavos. Darbe pagaliau atrodysiu elegantiška. O vakare užeisiu į naminių gyvūnėlių krautuvę ir nusipirksiu katiną.
Būtent taip ir padarysiu.
Juk šiandien naujas rytas.

Rudenėja

Žmonės laikė ją beprote. Mat kiekvieną rytą tuo pačiu metu ji vis stoviniuodavo ant seno medinio tilto alkūnėmis atsirėmusi į turėklus.
O ji bepročiais laikė juos - tikinčius į kažkokį išgalvotą Dievą, tariamai sėdintį danguje ir, lyg avis po pievą, ganantį juos po gyvenimą.
Jos religija buvo kitokia. Jos religija buvo ruduo: raudonais ir geltonais atspalviai nusidažę medžių lapai, šaltais lašais skruostus raižantys lietaus lašai, žvarbūs, jos šviesius plaukus veliantys vėjai ir žvaigždės rudens danguje...
Vos vasaros galui atėjus kiekvieną ankstų rytą, kai kiti melsdavosi savo išgalvotam Dievui, ji stovėdavo ant tilto ir uosdavo artėjantį rudenį. Merginos didelės mėlynos akys nušvisdavo vos pamačius vienokį ar kitokį artėjančio rudens požymį.
Ir dabar, ji, apsitaisiusi storu, dar velionės močiutės megztu, megztiniu ir rankose laikydama puodelį karštos arbatos, stovėjo ant tilto ir laukė rudens, kurį taip karštai mylėjo.
Vos pamačius raudoną lapą šimtamečio klevo viršūnėje jos akys prisipildė džiaugsmo ašarų, o lūpų linija išsilenkė į nuostabiai gražią šypseną.
Rudenėja.