2014-08-17, 35 dienos po katastrofos (nuo liepos 13-ios).
Atsidusau. Gulėjau ant vėsios žolės, o aplink šoko dar vėsesni lietaus lašai. Lėtai atmerkiau akis ir apsidairiau. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, o pastatų griuvėsiai niūriai žvelgė atgal į mane.
Taip... Viskas šitaip jau gerą mėnesį. Žinau, kad esu kažkur Graikijoje. Su draugais vykome čia atostogauti, bet dabar esu tik aš viena. Net baisu prisiminti, kaip tada žemė su dangumi maišėsi: viskas drebėjo, iš dangaus krito sunkūs lietaus lašai ir dideli ledukai, prasiveržė ugnikalniai. Buvo siaubinga. Maniau, kad atsivėrė pragaro vartai ir aš nebesu Žemės planetoje. Bet dabar... Viskas nurimo. Jūra netoliese ramiai banguoja, šlama žolė. Neramina tik vakarais šmėkliškai stypsantys namų-vaiduoklių siluetai. Per visą šį mėnesį bandau rasti kažkokių žmonių ar šiaip kokią gyvybę, bet man vis dar nepavyko.
Visur vieni griuvėsiai, kur ne kur įmanoma rasti kokią sveikesnę lūšną. Taip ir maisto bei švarių rūbų prasimanau. Juk negyviems žmonėms nereikia tų visų daiktų, ar ne?
Šiaip ar taip, visada būdavau apsupta draugų ir artimų žmonių, todėl pirmomis dienomis po to pragaro tik verkiau ir inkščiau. Dabar pripratau. Sunku, bet pripratau. Baigiu pamiršti, kaip atrodo ašaros, kam reikalinga šypsena... Juk būnant vienai tai nereikalinga, tiesa? Iš pradžių stebėjausi, kaip aš sugebėjau pergyventi pasaulio pabaigą, bet tada prisiminiau, kartą, per biologijos pamokas, mokytojos pasakytą mintį, jog neaišku, kiek „pasaulio pabaigų“ jau įvyko ir kad žmonės galbūt buvo pasiekę dar aukštesnių technologinių laimėjimų nei mes dabar, bet jie per daug kovėsi su gamta ir viskas išnyko. Išliko tik keli „tinkami individai“, kurie galės pratęsti žmonijos erą. Viskas, rodos, kaip ir dabar. Galbūt aš viena tų „tinkamų individų“.
Visada keliaudavau dviračiu, kurį prieš kelias savaites radau kažkokioje gyvenvietėje. Taip buvo greičiau, nei eiti. Kažkur buvau radusi ir žemėlapį, bet iš jo jokios naudos - viskas pasikeitę taip, kad sunku ką nors beatpažinti, todėl keliavau kliaudamasi sava nuojauta.
Tikėjau, kad kažkur bus žmonių, kad aš ne viena. Maniau, kad tikrai yra kažkas, kas ieško manęs, taip, kaip dabar jo ieškau aš pati.
Aš tuo tikėjau ir tuo gyvenau. Ir viskas bus gerai. Mes su tuo kažkuo tikrai susitiksim.
Aš žinau tai.
O tada viskas pasikeis.