Buvo eilinis rytas. Eilinis sunkus, apniukęs rytas, kai reikėjo nukauti savo tingulį, ristis iš lovos ir pasiduoti rutinai: eiti į darbą, grįžti iš jo, pavalgyti, susitvarkyti, pasinaudoti kompiuteriu, pasiruošti rytdienai ir vėl kristi į lovą.
Tačiau man tai jau atsibodo. Jau seniai tramdau norą spjauti į viską ir pabėgti. Taip, apsiauti sportinius batelius ir atsiduoti toliui. Toliui, kurio taip trokštu.
Visgi šiandien ir vėl į savo gyvenimą įsileidžiu tą seną nuobodą rutiną. Įsipilu į puodelį verdančio vandens ir užplikau arbatą.
Nes taip reikia.
Nes puodelis negali būti tuščias.
Juk puodelis ir nėra tuščias.
Na, nebent išskyrus tuos atvejus, kai yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą