Ji tylėjo. Negalėjo pratarti nė žodžio,
negalėjo net pajudinti savo lūpų. Šis sąstingis apniko netikėtai. Kaip kad
kaitrią saulės šviesą aptemdo niūrus debesis. Kaip žydintį lauką ištrypia
žygeiviai.
Bet jos tyla nebuvo šalta. Ji tiesiog
nenorėjo nieko sakyti. Jos mintys, buvusios it tabula rasa, nejučia
susidrumstė ir visi ilgai mintyse brandinti žodžiai jau buvo išsibarstę lyg
perlai sutrūkus vėriniui.
O jis žvelgė į ją. Jis kažką vis mikčiojo.
O jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Tokie žvilgsniai niekada nežada nieko gero.
O ir jos taip ilgai brandinta svajonė pažiro stiklo šukėmis.
Bet ji to nenusipelnė. Jos niekada to
nenusipelno. Viskas tiesiog įvyksta.
Ir niekad nežino kodėl. Ir niekas nežino
kas dėl to kaltas.
Taip tiesiog nutinka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą