Du metai. Nei daug, nei mažai.
Baigta pusė
studijų. Dveji metai pragyventa svetimame mieste, kuris pamažėle tapo savas.
Būta visko. Ir pykčio, ir džiaugsmo, ir pasimetimo akimirkų... Mylėta daugiau
nei šiuos du metus.
Dvejus metus
nerašiau. O vėl rašyti pastūmėjo paprastas komentaras, jog mano rašymo stilius
geras. Lengvas skaityti. Plaukiantis lyg upė. Pirmą kartą išgirdau teigiamą
komentarą iš žmogaus, kuris rodos moka tik kritikuoti ir išjuokti.
Išgirdus šiuos žodžius nejučia
prisiminiau, kaip gera būdavo rašyti. Kaip gera išsilieti ant popieriaus lapo,
kaip po to lengva širdžiai ir sielai. Sugrįžo mano mūzos iš Kanarų. Juk sakiau,
kad grįš.
Tiek daug visko pradėta. Romanai.
Nebaigtos novelės. Begalės juodraščių su išbraukytais žodžiais bei sakiniais.
Daug daug noro, bet be galo mažai laiko. O jo rasti norisi.
Kaip sunku laiko
atrasti sau. Dar sunkiau jo atrasti kūrybai. Visą jį mažais samteliais išsemia
studijos.
Rašau užrašinėn
pasislėpusi per paskaitas. Per pertraukas. Autobuse pakeliui namo.
Naktį užklupusias
mintis pasižymiu telefone, nes žinau, kad ryte nieko nebeprisiminsiu. Juk
niekada neprisimenu. O tokios genialios mintys lieka užmirštos, jog apmaudu
prabudus...
Privalau
įgyvendinti savo norą. Ne dėl kitų, tačiau dėl savęs. Dabar labiau nei bet kada
anksčiau jaučiu, kad galiu tai padaryti. Ir žinau, kad man to reikia. Tereikia
tik laiko.
Ir pagaliau
jaučiu, kad rašyti galiu ne tik tada, kai man skauda, kai man negera, kai ilgu.
Dabar galiu rašyti kada tik noriu. Štai kokią dovaną lauktuvių man pargabeno
mano mūzos. Džiugu!