Tyliai įžengiau į salę. Na, bent stengiausi tyliai,bet prabangių juodų batų-žudikų smailūs kulniukai garsiai kaukšėjo susiliesdami su medinėmis aktų salės grindimis.
Nejučiom visų salėje buvusių žmonių žvilgsniai pasisuko į mane. Jie, rodos, kiaurai varstė mane, bandydami išsiaiškinti iš kur aš, niekam neregėta, taip išsipusčiusi mergina, čia atėjau ir kodėl mano rankose penkios kraujo raudonumo rožės.
Na, gal rožės visiems rūpėjo ne tiek (juk šiandien - abiturientų išleistuvių vakaras), kiek žmogus, kuriam jos buvo skirtos. Abejojantys žvilgsniai bėgiojo po sausakimšą salę, o aš kiek lengviau atsipūčiau pasibaigus dėmesio antplūdžiui.
Suradau laisvą sėdimą vietą netoli pagrindinio tako ir prisėdau.
Jaučiau,kaip retkarčiais kas nors vis dirstelėdavo į mane, kai ranka persibraukdavau savo laisvai krintančias kaštonines garbanas, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Nors ir pirmą kartą buvau dėmesio centre, su tuo taikstytis nebuvo sudėtinga.
Galų gale, prasidėjo ceremonija,pasipuošę abiturientai buvo kviečiami ant scenos atsiimti savo brandos atestatų. Kantriai laukiau savojo Karolio pasirodymo, o pasibaigus oficialiai ceremonijos daliai visi suskubo apdovanoti savo giminių ar draugų.
Vaikiną radau apsuptą jaunesnių klasių moksleivių, kurios dovanojo jam gėles, aukštas tamsiaplaukis tik vangiai šypsojosi ir dėkojo joms iki tol, kol jo akiratin pakliuvau aš - iš pažiūros neaukšta mergina kaštoniniais plaukais, dėvinti aptemptą baltą juodais nėriniais puoštą suknutę ir avinti juodais aukštakulniais su nemenkom pakulnėm.
Jis bukai nusišypsojo, bet ta šypsena man buvo pati mieliausia ir priimtiniausia. Būrys jaunėlių atšlijo nuo vaikino lyg pamačiusios vaiduoklį, o Karolis žengė arčiau manęs. Tradiciškai pasveikinau jį ir įteikiau gėles, o jis apdovanojo mane bučiniu, tuo pačiu parodydamas, kad mano potencialios konkurentės neturi šansų prieš mane laimėti.
Galiausiai visi sužinojo, dėl ko atėjo paslaptingoji mergina ir niekas nesistebėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą