Žaidžiau spalvom, gyvenimais,
Sako, kad kartais bent truputį galima.
Aš juk tik norėjau atrast kažką nepaprasto,
O vos radus - sumurkė širdis, neiškentė.
Tada padėjau tašką, o po jo - save,
Galiausiai ir mus kartu, tave...
Nuo šios akimirkos viskas vėl kitaip bus,
Nes gyvenimo upės bangos sraunios tolyn neš mus,
O aistros verpetai įsuks kūnus karštus
Ir nepaleis, net jei bandytum nuversti kalnus.

Visada norisi geriau, nei būna

Visada norisi geriau, nei būna,
Ypač kai viduje širdis, atrodo, pūva.
Kai žaidi žaidimą paslėptom kortom
Belieka eiti ir skandintis už borto,
Palikti pasaulį pro atvirą langą...
Bet kas per nesąmonės tau į galvą šauna!?
Žudytis dėl meilės,
Ar dėl nelemto stygiaus laimės?
Atsigauk, vaikuti, išsiblaivyk nesvaigęs...
Gal jau laikas liautis šį žaidimą žaidus?
Atvertęs kortas padėk jas ant stalo
Ir traukis ne iš gyvenimo,
O nuo šio prakeikto lošimo stalo.

Meilė - nelyginant smurtas

Meilė - nelyginant smurtas -
Naujai sukurtas keistas burtas
žaismingom spalvom perteiktas nuodas,
Kai širdį atveri ir lieki it nuogas.

Bet ne, tai nėra blogai -
Save dažnai interpretuot - gerai,
O nuodydamas širdį netikra meile
Galiausiai atrasi ir savą vietą po saule.

Šaltis

Pramerkiu akis.
Paskutinė akimirka, kurią prisimenu, buvo ta, kai sėdėjau už automobilio vairo.
To pačio automobilio, kurio viduje dabar esu įkalinta.
„Skausmas.“
Begalinis skausmas šone ir kojose, ūžimas galvoje.
Jis.
„Kur Jis?“
Ne... Stiklas išdužęs ir kruvinas...
„Tai jo kraujas.
Kur mano rankinė? Rankinė... Štai.“
Sunkiai nulaikydama ranką, sugriebusi už rankenos prisitraukiu ją prie savęs ir rodos naudodama mažus energijos likučius atsegu ją ir išsiimu piniginę.
„Piniginė... Kur telefonas? Reikia greitosios... Jam blogai...“
Bandau rankinėje ieškoti mobiliojo, bet atlikusi kažkokį nerangų jausmą nustumiu rankinę ir nebegaliu jos pasiekti.
„Negaliu Jam padėti...“
Naudodama savo energijos rezervus suspaudžiu piniginę rankoje.
„Šalta... Šiuose laukuose velniškai šalta...“
-Atsiprašau... - suveblenu išnaudodama savo paskutinį iškvėpimą.

Mergaitė su sulūžusia šypsena

Ji buvo kitokia. Mergaitė su sulūžusia šypsena.
Kodėl? Ji nesišypsojo. Ji tokia tapo po to,kai jis ją paliko. Ji mylėjo jį,bet tai jam buvo nė motais. Jis norėjo ne jos proto ar jausmų,o kūno. Tik kūno,kurį gavęs išmetė mergaitę,kaip sena,jau pabodusį žaislą šiukšliadėžen. Ji daugiau nesišypsojo,nes nerado nieko,kas leistų jai šypsotis taip,kaip ji šypsojos būdama su juo. Ji verkė,nes žinojo,kad jis taip ir nebuvo bei nebus jos.
Sakai,kad tokiu atveju jis nevertas jos ir jos ašarų? Klysti. Jai jis vertas viso to ir dar daugiau. Vien dėl to,kad ji mylėjo jį.

Šaukiu į žvaigždes

Šiąnakt aš vėl šaukiu į žvaigždes -
Žadėjo Tave jos parvest.
Privalo jos pažadą pildyt,
Tad laukiu, skaitau minutes.

Prašvitus, matau, grįžta Jis:
Žingsnius sunkiai žengia pakrantėj.
Tylus, prašmatnus neregys,
Kuris man padėjo nelaimėj.

Tik draugai

Vieną vakarą kalbam telefonu,pasakojamės ką veiksim kitą dieną ir panašiai. Mano mokykloje sekančią dieną turėjo vykti diskoteka. Jis nutilo,o aš kuisdamasi spintoje garsiai galvojau ką rengtis.
-Į diskoteką? - paklausė jis.
-Ne,šiaip. Nespėsiu diskotekon,reikalų daug ir panašiai.
Kurį laiką jis patylėjo,o aš toliau sau vapėjau.
-Žinai,nenorėčiau,kad susirastum vaikiną..
Tai mane kiek nustebino,bet pamaniau,kad dėl to,jog nebegalėtumėm taip atvirai bendrauti,bet visgi paklausiau "kodėl?"
-Nes pradėjai patikti labiau nei draugė.
Šito nesitikėjau. Pasimečiau,galvoje viskas susimaišė,rodės,nėra tinkamų žodžių,kad atsakyti jam.
-O gal klystu. Nežinau.. Bet prisirišau.
Jaučiau šypseną jo balse.
-Aš irgi. - pratariau nusišypsojus.

Pavydas

-Pyksti? - atsidusau.
-Gal.
-Kodėl?
-Jis su tavim flirtuoja. - suniurzgėjo.
-Pavydi?
-Pykstu.
-Nepyk.
Kiek patylėjau,o tada tęsiau:
-Man ne jis patinka. Man patinki Tu.
Jis menkai šyptelėjo.
-Ir net nemanyk,kad taip lengvai tave paleisiu. Tu per daug žinai. - nusijuokiau apkabindama jį.
-Kvaila priežastis nepaleisti. - pavartė akis jis.
-Su laiku tų priežasčių vis daugėja... - sušnabždėjau ir pakštelėjau į skruostą.

Paslaptingoji

Tyliai įžengiau į salę. Na, bent stengiausi tyliai,bet prabangių juodų batų-žudikų smailūs kulniukai garsiai kaukšėjo susiliesdami su medinėmis aktų salės grindimis.
Nejučiom visų salėje buvusių žmonių žvilgsniai pasisuko į mane. Jie, rodos, kiaurai varstė mane, bandydami išsiaiškinti iš kur aš, niekam neregėta, taip išsipusčiusi mergina, čia atėjau ir kodėl mano rankose penkios kraujo raudonumo rožės.
Na, gal rožės visiems rūpėjo ne tiek (juk šiandien - abiturientų išleistuvių vakaras), kiek žmogus, kuriam jos buvo skirtos. Abejojantys žvilgsniai bėgiojo po sausakimšą salę, o aš kiek lengviau atsipūčiau pasibaigus dėmesio antplūdžiui.
Suradau laisvą sėdimą vietą netoli pagrindinio tako ir prisėdau.
Jaučiau,kaip retkarčiais kas nors vis dirstelėdavo į mane, kai ranka persibraukdavau savo laisvai krintančias kaštonines garbanas, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Nors ir pirmą kartą buvau dėmesio centre, su tuo taikstytis nebuvo sudėtinga.
Galų gale, prasidėjo ceremonija,pasipuošę abiturientai buvo kviečiami ant scenos atsiimti savo brandos atestatų. Kantriai laukiau savojo Karolio pasirodymo, o pasibaigus oficialiai ceremonijos daliai visi suskubo apdovanoti savo giminių ar draugų.
Vaikiną radau apsuptą jaunesnių klasių moksleivių, kurios dovanojo jam gėles, aukštas tamsiaplaukis tik vangiai šypsojosi ir dėkojo joms iki tol, kol jo akiratin pakliuvau aš - iš pažiūros neaukšta mergina kaštoniniais plaukais, dėvinti aptemptą baltą juodais nėriniais puoštą suknutę ir avinti juodais aukštakulniais su nemenkom pakulnėm.
Jis bukai nusišypsojo, bet ta šypsena man buvo pati mieliausia ir priimtiniausia. Būrys jaunėlių atšlijo nuo vaikino lyg pamačiusios vaiduoklį, o Karolis žengė arčiau manęs. Tradiciškai pasveikinau jį ir įteikiau gėles, o jis apdovanojo mane bučiniu, tuo pačiu parodydamas, kad mano potencialios konkurentės neturi šansų prieš mane laimėti.
Galiausiai visi sužinojo, dėl ko atėjo paslaptingoji mergina ir niekas nesistebėjo.

Myliu

Niekada nemaniau, kad galėčiau taip ilgėtis,
Kasdien man tampa vis sunkiau valdytis.
Kasdien Tavęs man trūksta vis labiau -
Nebežinau, ko noriu ir ką ne taip dariau.

Sunku kasdien melsvų akių ilgėtis
Ir Tavo lūpų savosiomis nelytėti
Norėčiau būt šalia, apglėbti
Ir tyliai Tau į ausį „Myliu“ pašnabždėti.

Bijau, kad aš užmiršiu Tavo lūpų skonį,
Kad mane iškeisi, ar taip nutikti gali?
Norėčiau būt šalia, apglėbti
Ir tyliai tyliai Tavo kūną glamonėti.