Du metai. Mintys

Du metai. Nei daug, nei mažai.

Baigta pusė studijų. Dveji metai pragyventa svetimame mieste, kuris pamažėle tapo savas. Būta visko. Ir pykčio, ir džiaugsmo, ir pasimetimo akimirkų... Mylėta daugiau nei šiuos du metus. 

Dvejus metus nerašiau. O vėl rašyti pastūmėjo paprastas komentaras, jog mano rašymo stilius geras. Lengvas skaityti. Plaukiantis lyg upė. Pirmą kartą išgirdau teigiamą komentarą iš žmogaus, kuris rodos moka tik kritikuoti ir išjuokti.

Išgirdus šiuos žodžius nejučia prisiminiau, kaip gera būdavo rašyti. Kaip gera išsilieti ant popieriaus lapo, kaip po to lengva širdžiai ir sielai. Sugrįžo mano mūzos iš Kanarų. Juk sakiau, kad grįš.

Tiek daug visko pradėta. Romanai. Nebaigtos novelės. Begalės juodraščių su išbraukytais žodžiais bei sakiniais. Daug daug noro, bet be galo mažai laiko. O jo rasti norisi.

Kaip sunku laiko atrasti sau. Dar sunkiau jo atrasti kūrybai. Visą jį mažais samteliais išsemia studijos.

Rašau užrašinėn pasislėpusi per paskaitas. Per pertraukas. Autobuse pakeliui namo.

Naktį užklupusias mintis pasižymiu telefone, nes žinau, kad ryte nieko nebeprisiminsiu. Juk niekada neprisimenu. O tokios genialios mintys lieka užmirštos, jog apmaudu prabudus...

Privalau įgyvendinti savo norą. Ne dėl kitų, tačiau dėl savęs. Dabar labiau nei bet kada anksčiau jaučiu, kad galiu tai padaryti. Ir žinau, kad man to reikia. Tereikia tik laiko.

Ir pagaliau jaučiu, kad rašyti galiu ne tik tada, kai man skauda, kai man negera, kai ilgu. Dabar galiu rašyti kada tik noriu. Štai kokią dovaną lauktuvių man pargabeno mano mūzos. Džiugu!

Prisimink. Pamiršk

O būdavo gera. Būdavo labai gera. Šaltais, tamsiais žiemos rytais patyliukais skubėti neapšviestais parko takeliais, kad galėčiau susitikti su Juo. Liesti Jo šiltą delną, žvelgti į Jo mylinčias mėlynas akis ir rausvus nuo žvarbaus vėjo skruostus. Būdavo gera jaustis mylimai.

Ir būdavo linksma. Slėptis nuo visų. Mokykloje apsimesti, kad nieko nevyksta. Bėgti iš pamokų, kad galėtumėm susitikti slapčia nuo visų. Dalintis bučiniais tamsiame rūbinės kampe, kai niekas nemato. Koridoriumi praeinant lyg netyčia susiliesti rankomis, nors išties kiekvienas judesys būdavo kruopščiai suplanuotas ir šimtus kartų apsvarstytas.

Bet man tai būdavo tik prasiblaškymas. Tik būdas užsimiršti. Aš nieko nejaučiau. Žodis "myliu" mane gąsdino. Bučiuojama nieko nejaučiau. Nors kitų akyse nieko ir nevyko.

Norėjau viską nutraukti, bet negalėjau. Jis buvo nuostabus, tyras, geraširdis žmogus. Tokių reta. Jis mane mylėjo. Jame nebuvo nieko blogo.

Čia aš buvau bloga. Aš norėjau grąžinti bent menkiausią dalį tos šilumos, kurios jis man tiek suteikdavo. Aš stengiausi, bet nesugebėjau. Gal dėl to, kad visą šilumą sunaikino ta niūri žiema. Gal dėl to, kad tokios šilumos manyje nė su žiburiu nerastum. Gal aš jos niekada neturėjau ir niekada nebeturėsiu. Galbūt tik Jis versdavo mane jaustis šiltakrauje ir aš pati to atsisakiau.

Dabar jau žinau: norėjimas kitam gero išties nieko gero niekam neduoda.

Tu turi paleisti. Net jei skaudės Jam. Nes jei skaudės tau. Taip bus geriau visiems. Kada nors.

Net jei po kelių metų susitikę gatvėje apsimesit nepažįstamais ar ištarsit vienas kitam po atšiaurų "Labas", už kurio slėpsis begalės ašarų, skausmo ir nevilties. Nors lūpos kažkada kuždėjo daug daugiau. Stipriau. Karščiau.

Pamiršk.

Lyg to niekada nebūtų buvę.

Nutinka

Ji tylėjo. Negalėjo pratarti nė žodžio, negalėjo net pajudinti savo lūpų. Šis sąstingis apniko netikėtai. Kaip kad kaitrią saulės šviesą aptemdo niūrus debesis. Kaip žydintį lauką ištrypia žygeiviai.

Bet jos tyla nebuvo šalta. Ji tiesiog nenorėjo nieko sakyti. Jos mintys, buvusios it tabula rasa, nejučia susidrumstė ir visi ilgai mintyse brandinti žodžiai jau buvo išsibarstę lyg perlai sutrūkus vėriniui. 

O jis žvelgė į ją. Jis kažką vis mikčiojo. O jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Tokie žvilgsniai niekada nežada nieko gero. O ir jos taip ilgai brandinta svajonė pažiro stiklo šukėmis.

Bet ji to nenusipelnė. Jos niekada to nenusipelno. Viskas tiesiog įvyksta.

Ir niekad nežino kodėl. Ir niekas nežino kas dėl to kaltas.

Taip tiesiog nutinka.